Emigranto iš Olandijos istorija: to, ką patyrė, nelinkėtų net pikčiausiam priešui

Dabar vaikinas jau turi namus – savo lovą, spintą ir netgi balkoną. O dar prieš porą savaičių jo namai buvo tik parko suoliukas, ant kurio praleido tris baisiausias paras savo gyvenime.

Ar tikrai nori pasakoti tai, ką patyrė, Saulius galvojo ilgai. Juk jis – iš geros šeimos, Lietuvoje niekada nejautė nepritekliaus, netgi norėjo tapti politiku, LRT laidoje „Emigrantai“ sakė jaunuolis. O dabar štai: naktis leido parke.

Tačiau paskui vaikinas apsigalvojo: nusprendė visai Lietuvai papasakoti, ką patyrė, kad kiti lietuviai nebūtų tokie naivūs ir aklai nepasitikėtų darbdaviais, o juo labiau – lietuviais. Vieną dieną taip atsitiko, kad jis neteko ir darbo, ir gyvenamosios vietos. Artimų draugų Hagoje Saulius neturėjo. Beliko tik vienas variantas – apsistoti parke ir tikėtis, kad anksčiau ar vėliau aplankys sėkmė.

Vienintelė Sauliaus paguoda tas tris paras buvo lenkė panelė, dirbusi tame pačiame vaisių pakavimo fabrike. Jeigu į savo lovą būtų priėmusi vaikiną, veikiausiai ją atleistų iš darbo.

„Aš jai tiesiog sakiau: tu nesinervink, viskas bus gerai, aš gausiu pinigėlių, viską sutvarkysiu. Aš laukiu ir žinau, kad ta kompanija man po kelių dienų atsiųs atlyginimą“, – pasakojo vaikinas.

Tos trys paros parke Sauliui buvo tokios sunkios, kad vaikinas atsimena viską: ką veikė, ką jautė, kokios mintys sukosi jo galvoje.

„Sėdėjau ir galvojau, ką aš čia darau. Neturiu lovos, neturiu maisto, neturiu pinigų. Dieną mergina baigdavo darbą 5–6 valandą, ir mes su ja susitikdavome. Aš turėjau telefoną, jai paskambindavau“, – prisimena jaunuolis.

Pirmoji naktis parke Sauliui praėjo atmerktomis akimis. Nuo streso vaikinui spaudė gerklę. Trikdė neįprasti garsai – nuo romantiškai laiką leidusių porelių iki balandžių, voverių, benamių šunų ir kitų parko gyventojų.

Tikėjosi greitai gauti darbą

Nerimo kupina pirmoji benamystės para Sauliui praėjo greitai – buvo apie ką pagalvoti. Rytą jis pasitiko su viltimi: nueis į įdarbinimo agentūrą ir iškart gaus darbo vietą su gyvenamuoju plotu. Toks derinys Nyderlanduose – įprastas. Imigrantai atvažiuoja užsidirbti. Jiems nesvarbu, kokios bus sąlygos. Jų tikslas – vienas: kuo daugiau sutaupyti ir parsivežti namo. Deja, lūkesčiai gerokai viršijo galimybes. Saulius įsitikinęs: viskas – dėl jo buvusios darbovietės.

„Galbūt kenkė tai, kad kompanija, kurioje aš dirbau, yra per daug didelė. Ji gyvuoja apie 10 metų. Galbūt veikė tai, kad aš esu lietuvis. Čia lietuvių nėra tiek daug, kiek atrodo. Ir jeigu aš pasakydavau, kokiu adresu gyvenu arba kokioje kompanijoje dirbau, man tiesiog pasakydavo: mes užsirašom tavo kontaktus, paskambinsim“, – laidoje „Emigrantai“ pasakojo vaikinas.

Viename iš biurų Sauliui pasakė grįžti vakare. Jis apsidžiaugė – jau manė, kad gaus darbą ir lovą, kur galės išsimiegoti.

„Jie žiūrinėjo mano CV. Kaip visada CV anketoje rašai: vardas, pavardė, telefonas ir tavo adresas. Aš neturėjau kito adreso, tai rašiau kompanijos adresą“, – prisimena jaunuolis.

„Mes jums paskambinsime“, – nuo šios darbdavių frazės Sauliui jau buvo bloga. Jis stengėsi paaiškinti beviltišką savo situaciją, bet niekam ji nerūpėjo.

„Sakydavau: aš neturiu kur eiti, neturiu darbo, neturiu nakvynės. Jie man sakydavo: nesinervink, mes tau paskambinsime. Bet aš žinojau, kad nepaskambins. Nes jie 3 kartus manęs paklausė, ar aš gyvenu tos kompanijos namelyje. Aš pasakiau, kad ne, dabar nebegyvenu, sustabdžiau su jais kontraktą ir tiesiog neturiu kur eiti“, – sako Saulius.

Pirmoji darbo paieškų diena baigėsi be jokių rezultatų. 21-erių metų pašnekovas prisimena, kad laikėsi iš paskutiniųjų.

„Praleisti naktį kažkur ne namuose tikrai nebuvo malonu. Eini vakare ir matai: atidarytas langas, šeima kartu vakarieniauja. Ir pagalvoji, kad esi visiškai vienas. Galvojau, kad krentu žemyn. Bet aš neverkiau. Aš gyvas, turiu rankas, kojas. Žinau, kad yra žmonių, kurie tikrai turi didesnių problemų. Ateis laikas, ir tu gausiu darbą ar gyvenamą plotą. Tik reikia laukti“, – prisimena Saulius.

Rudens naktys Olandijoje – šaltos, temperatūra dažnai nukrenta žemiau nulio. Vaikinas turėjo šiltą pūkinę striukę. Kartais ji atstodavo antklodę, o kartais – pagalvę.

Miegui pasirinko pavojingą, bet nemokamą vietą

Saulius keikia emigranto dalią. Vaikinas niekada nemanė, kad tokia bus jo savarankiško gyvenimo pradžia. Į Olandiją jis išvyko dar nebaigęs mokyklos. Iš pradžių dirbo aukle Olandų šeimoje, paskui susirado darbą vaisių rūšiavimo fabrike. Vidurinį išsilavinimą įgijo jau gyvendamas Hagoje. Tada daug kas atrodė kitaip: skaičiavo būsimą algą ir manė, kad bus tik geriau. Deja, išėjo priešingai – emigranto situacija tik blogėjo.

Pašnekovas liūdnai prisipažįsta, kad galvojo, jog yra tik pigi darbo jėga, kuri niekam nerūpi.

„Jiems nebus įdomu, ar tu esi pavalgęs, ar išsimiegojęs, ar apsiprausęs. 6 ar 7 valandą ryte tave paims transportas, nuveš į fabriką. Atveža apie 300–400 žmonių. Tu tiesiog stovėsi ir žiūrėsi į laikrodį, kaip jis sukasi. Visada darysi tą patį: kažką karpysi, kažką rūšiuosi, kažką krausi. Tiesiog tą patį per tą patį turi visą laiką daryti“, – laidai „Emigrantai“ pasakojo Saulius.

Laiko pamąstyti vaikinas turėjo į valias. Prieš tai sunkiai dirbęs, gyvenęs firmos skirtame nedideliame kambarėlyje su darbininku iš Lenkijos, pagaliau galėjo pabūti vienas.

„Žiūrėjau į paukščius, vaikštinėjau, spardžiau lapus, džiaugiausi rudeniu. Tai gal truputį buvo paguoda, nes aš per visus metus neturėjau laiko pasivaikščiot parke“, – tikina vaikinas.

Visos trys paros pasitaikė lietingos ir vėjuotos. Netoliese – greitkelis, kur kiaurą parą burzgia automobiliai. Ramus miegas tokiomis sąlygomis – neįmanomas. Tačiau Saulius neturėjo jokio kito pasirinkimo.

„Aš negalėjau laiko leisti mieste, nes jeigu tu naktį su daiktais sėdėsi ant suoliuko ar miegosi mieste, policija prisistatys ir pasiūlys susimokėt už tai, kad sėdi ant suoliuko“, – aiškina Saulius.

Tik to vaikinui ir trūko – gauti baudą už miegojimą viešoje vietoje ir dar įklimpti į skolas. Miegui jis pasirinko pavojingesnę, bet bent jau nemokamą vietą.

„Parkas yra parkas, čia nėra kamerų, čia tamsu. Aš buvau piktas, pavargęs, bet stiprus“, – tikina Saulius.

Savo nelaimę slėpė nuo Lietuvoje likusių artimųjų

Be darbo ir namų svečioje šalyje likęs lietuvis kišenėje neturėjo nė cento. Jis laukė, kol buvusi darbovietė perves atlyginimą. Vis kišo kortelę į bankomatą ir nusivildavo nieko neradęs sąskaitoje. Jeigu ne mergina, Saulius būtų ne tik miegojęs ant suolelio, bet ir badavęs. Draugė jam pagamindavo maisto.

Savo nelaimę Saulius slėpė nuo Lietuvoje likusių artimųjų. Jis šalo parke, o giminaičiai manė, kad vaikinas dirba ir gyvena kone geriau už juos pačius.

„Aš turėjau mintį skambinti mamai ir sakyti: atsiųsk pinigų arba nupirk bilietą, aš važiuoju į Lietuvą. Bet nenorėjau skaudinti mamos. Nesakiau jai, kad miegu parke, man baisu ir šalta. Aš jai net nesakiau, kad praradau darbą“, – teigia Saulius.

Dviejų dienų vaikščiojimai po įdarbinimo agentūras nedavė jokių vaisių. Trečią vakarą, vėl pasistiprinęs merginos kambaryje, vaikinas grįžo ant suoliuko.

Vaisių rūšiavimo fabrike tris mėnesius pradirbusiam vaikinui viršininkas vis mažino valandų skaičių, kol galiausiai Saulius tapo dirbančiu bedarbiu – kasdien laukdavo, kol eis į fabriką, o jam vis paskambindavo, kad nereikia. Galiausiai išėjo taip, kad per savaitę jis uždirbdavo tik apie 50 eurų. Už tokius pinigus brangiuose Nyderlanduose pragyventi praktiškai neįmanoma. Vieną dieną jis nuėjo aiškintis su lietuve vadybininke. Vaikinui iki šiol ausyse skamba jos ištarti žodžiai.

„Jinai pasigyrė, kad jos rankinė kainuoja 300 eurų. Aš sakau, kad 300 eurų per savaitę prieš tai uždirbau, bet gavau 50 eurų ir negaliu nusipirkt nieko už juos. Kaip aš turėčiau gyventi? Jos buvo tokia frazė: čia yra ne mano problema“, – prisimena Saulius.

Išgirdus šiuos žodžius, lietuviui trūko kantrybė. Jis išėjo iš darbo ir tą pačią akimirką neteko gyvenamosios vietos. Bandė susitarti, kad jam būtų leista pasilikti, kol ras kur išsinuomoti kambarį, bet išgirdo griežtą „ne“. Jis manė, kad pinigų, kuriuos sumokės įmonė, užteks kambario nuomai. Juk kai turi adresą, viskas paprasčiau – gali ieškoti darbo be apgyvendinimo. Tačiau kai po trijų dienų Sauliui pagaliau pervedė pinigus, jis nemaloniai nustebo.

„Kai jau sulaukiau atlyginimo, gavau mažiau negu pusę“, – laidoje „Emigrantai“ sakė Saulius.

Apsistojo pas lietuvius

Jeigu ne nemokamas internetas telefone, galbūt Sauliui būtų tekę ant suoliuko miegoti ne tris paras, o gerokai ilgiau. Socialiniame tinkle jis susipažino su lietuve, kuri surado, kas padės nelaimės ištiktam vaikinui.

„Ji nuvedė mane pas lietuvius, pas kuriuos aš galėjau apsistoti. Jie mane puikiai priėmė: „čia tavo kambarys, čia tavo lova“. Per tą laiką čia pasimokiau, kad niekuo negali pasitikėt. Niekada nepasitikėk lietuviu, nes bus didelių problemų“, – tvirtina vaikinas.

Iš pradžių naktis leidęs ankštame kambarėlyje su kitu darbininku, o po to – tiesiog ant suoliuko, Saulius negali atsidžiaugti šviesiu, tvarkingu savo kambariu. O to, ką patyrė neturėdamas namų, vaikinas nelinkėtų net pikčiausiam priešui.

Dabar Sauliaus gyvenimas pamažu grįžta į vėžes: jis jau turi ne tik lovą, bet ir darbą.

„Dirbu jau 2 savaites, dabar yra vadinamas gėlių sezonas: mes karpom gėlytes, jas pakuojam. Čia mes turime ir kavos aparatą, ir muzikos“, – nauja darbo vieta džiaugiasi Saulius.

Pašnekovas iki šiol dėkingas savo merginai, kuri šalia buvo sunkiausiomis akimirkomis, ir nakvynę suteikusiai moteriai. Į savo ateitį lietuvis žvelgia optimistiškai. Jis stengiasi kuo geriau atlikti savo darbą, tikisi, kad už pastangas jam kada nors bus atlyginta ir jis galės gyventi taip, kaip svajoja – šiltai ir turtingai.

Apie grįžimą į Lietuvą Saulius net nemąsto – neįsivaizduoja, ką be aukštojo išsilavinimo ten galėtų dirbti. Be to, baiminasi, kad įvedus eurą, kainos ten pakils, o atlyginimai išliks tokie patys. O Nyderlanduose jam kol kas visko užtenka.

„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 18.50 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt „Mediatekoje“.