Gal užsienyje nusikaltę tautiečiai tegu ten ir košę srebia?

gal-uzsienyje-nusikalte-tautieciai-tegu-ten-ir-kose-srebia

Paprastam žmogui nesuprantama, kodėl iš užsienio parsivežame už kriminalinius nusikaltimus nuteistus asmenis. Kažkur prisidirbo, o bausmę atlieka namie. Kitaip tariant, kodėl sėda ant sprando niekuo nenusikaltusiam mokesčių mokėtojui?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus BIČKAUSKAS, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas BUDNIKAS, teisingumo viceministras Giedrius MOZŪRAITIS, vidaus reikalų ministras Saulius SKVERNELIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Gal tegu sėdi mūsų tautietis toje šalyje, kurioje nusikalto?

G.MOZŪRAITIS:
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad esame ratifikavę 1983 metais priimtą Europos konvenciją dėl nuteistųjų asmenų perdavimo. Be to, šių metų balandžio 1-ąją įsigaliojo Europos Tarybos pamatinis sprendimas dėl nuosprendžių pripažinimo. Dabar visoje Europos Sąjungoje laikomasi nuostatos, kad labiau reikia akcentuoti ne nuteistųjų perdavimą, o nuosprendžių pripažinimą visoje Europos Sąjungoje. Tam tikrais atvejais pagal Europos konvenciją reikalingas ir valstybės sutikimas. Bet ir pagal tą pamatinį sprendimą yra atvejų, kai nebereikia ir valstybės sutikimo. Net ir nuteistojo sutikimo nereikia. Tiesiog tas nuosprendis yra pripažįstamas visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

Jei kalbame apie nuteistojo perdavimą iš vienos valstybės kitai, be jokios abejonės, Teisingumo ministerija laikosi pozicijos, kad turime gerbti žmogaus teises. Pirmiausia nuteistojo tardymas yra siejamas su desocializacija, todėl turime sudaryti sąlygas nuteistajam, kuris jau sulaukė bausmės, grįžti į visuomenę. Jeigu nuteistasis atlieka laisvės atėmimo bausmę valstybėje, kuri yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba jis turi giminių, draugų, t.y. turi tuos socialinius ryšius, kurie padės jam dar labiau tuos ryšius plėtoti ir kurie vėliau padės grįžti į visuomenę, kai laisvės atėmimo bausmė pasibaigs, natūralu, kad tokios aplinkybės yra rimtas pagrindas nuteistąjį perduoti būtent į tą valstybę, kur tie socialiniai ryšiai yra pakankamai gerai išplėtoti.

Žinoma, jeigu lietuvis atlieka laisvės atėmimo bausmę kitoje valstybėje ir jis pats prašo būti perduotas Lietuvai ar yra prašymas iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, tai natūralu, kad mes privalome pirmiausia įsitikinti, ar Lietuvoje nuteistasis lietuvis tuos socialinius ryšius turi.

G.JAKAVONIS: Paminėtos žmogaus teisės, nuteistojo teisės. O nenusikaltusio žmogaus teisės?

V.BUDNIKAS: Pirmiausia reikėtų žiūrėti į mūsų valstybių integraciją į Europos Sąjungą. Yra tokia teisė, bet, aišku, valstybė nenori priimti kitos valstybės nusikaltėlių. Stengiasi jų kaip įmanoma greičiau atsikratyti.

Buvo kalbama, kad Vengrijoje trūksta įkalinimo vietų. Ten lietuvių per metus, rodos, kiek daugiau nei 30 būna įkalinama. Norvegijoje, rodos, – daugiau kaip 200. Taigi bausmės atlikimo vietų trūkumas, matyt, nėra tikroji priežastis. Resocializacija galbūt: čia, tikėtina, greičiau grįžtama į visuomenę. Tačiau tai irgi kelia abejonių.

Pirmiausia dėl apverktinų mūsų įkalinimo įstaigų būklės. Norvegijos kalėjimuose kai kuriems lietuviams yra kurorto sąlygos. Daug sako faktas, kad pas mus per metus vienam kaliniui išlaikyti skiriama 16-17 tūkst. litų, o Norvegijoje – daugiau nei 200 tūkst. Vien kalbant apie pinigus matyti, kur gali būti geriau (aišku, ne Baltarusijos kalėjimuose). Vis dėlto nepaisant pasirinkimo svetimi piliečiai išsiunčiami ten, iš kur atvykę. Nuteistųjų asmenų perdavimo konvencijos papildomame protokole nurodoma, kad juos galima išsiųsti ir be sutikimo.

Ar tai problema valstybės mastu, nežinau. Tie grąžinamieji gal tesudaro tik 1 proc., taigi toks ir finansinis skausmingumas.

Mes turime juos priimti, nes jie turi piliečio teises. Su laisvės atėmimu dar neatimamos visos piliečio teisės – sąžinės, religijos laisvės ir pan. Ir jeigu jis yra pilietis, jį mūsų valstybė privalo priimti. Mes privalome ginti savo pilietį.

E.BIČKAUSKAS:
Man Lietuva tam tikra prasme, pavadinkim globaliai, – kaip mama, kaip mūsų visų mama. Deja, mamos vaikai irgi būna įvairūs. Ką noriu pasakyti? Tie Lietuvos piliečiai taip pat yra mūsų tautiečiai. Ar nepatinka jie mums, ar truputėlį išklydę iš kelio, bet tai yra tas pats mūsų, gal negražiai pasakysiu, produktas. Todėl bet kuriuo atveju, aš esu įsitikinęs, jeigu jie nori sugrįžti pas savo mamą, jie turi turėti tokią teisę.

Dėl tų sąlygų – teko nemažai matyti laisvės atėmimo vietų ir Rusijoje, ir Vokietijoje, ir JAV, ir Skandinavijoje, be jokios abejonės, ir Lietuvoje. Taip, Skandinavijos kalėjimuose yra tam tikros išskirtinės sąlygos dėl jų išsivystymo, pragyvenimo lygio. Jei rikiuočiau šias šalis pagal sąlygas, be jokios abejonės, Rusija būtų iš blogesnių. Baltarusijos nemačiau, bet, manau, ten kažkas panašaus. Paskui galbūt būtų Lietuva. Sakyčiau, kad Vokietijoje nėra geriausios sąlygos, o JAV, mano įsitikinimu, dar blogesnės, kiek aš mačiau.

G.JAKAVONIS: Su Lietuva lyginate?

E.BIČKAUSKAS: Palyginčiau net ir su Lietuva.

Kiekvienas, aišku, ieško kur geriau ne tik dėl buvimo sąlygų. Gerbiamas viceministras geriau žino problemą, pavyzdžiui, dėl lygtinio paleidimo į laisvę. Skandinavijoje tas klausimas sprendžiamas kur kas liberaliau. Pas mus iškiltų problemų ne tik dėl buvimo sąlygų, bet dar ir problemų dėl lygtinio paleidimo, probacijos sistemos skirtumų. Yra daug visokių sąlygų.

Mano pozicija tokia – jeigu nuteistasis prašo būti grąžinamas į Lietuvą, be jokios abejonės, jam reikia padėti. Jeigu kita valstybė reikalauja, kad pasiimtume, bijau, kad mes irgi neturime kitos išeities, lygiai taip pat mes turėtume elgtis kitų atžvilgiu.

Kalbėti apie kažkokias materialines sąnaudas neverta, nes iš tikrųjų tai palyginti nedidelės lėšos. Viceministras turbūt patvirtins, kad per metus sugrąžinama dešimtimis, o ne šimtais.

G.MOZŪRAITIS: Pagal statistiką, 2014 metais – 48 nuteistieji.

E.BIČKAUSKAS:
Kai piktinamasi, kad nuteistiesiems skiriama daug lėšų ir t.t., aš kažkaip nesurandu žmonių, kurie net ir labai vargingai gyvendami laisvėje norėtų apsikeisti su nuteistaisiais vietomis. Nėra ten taip gerai.

Norėčiau dar viena pasakyti, galbūt ne pagal kontekstą, – lyginant laisvės atėmimo vietas dabar Lietuvoje su tarybinių laikų laisvės atėmimo vietomis matyti, kad pasikeitimai yra milžiniški. Laisvės atėmimo vietose, bent aš susidariau tokį įspūdį, daugiausia problemų kelia ne materialinės sąlygos, o kompanija, su kuria tu esi, tos vietos socialinė aplinka.

G.JAKAVONIS: Ne paslaptis, kad nusikaltėlių mentalitetas yra šiek tiek kitoks negu vidutinio žmogaus. Gal tų lietuvių, kurie patenka į įkalinimo įstaigas užsienyje, nereikia čia parsivežti, kad čia sėdintiems kur kas spalvingesnė kompanija nekeltų dar daugiau problemų?

S.SKVERNELIS:
Neatsakysiu, reikia ar nereikia, tačiau noriu akcentuoti kitą dalyką. Nusikaltėliai, ypač jei kalbame apie organizuotą nusikalstamumą, ruošdamiesi daryti nusikalstamas veikas, ieškodami tam terpės, vertina viską – ne tik bausmės dydį, bet ir įkalinimo sąlygas, kuriomis, jeigu pakliūtų, reikėtų praleisti tam tikrą laiką užsienio valstybėje. Tai yra labai svarbus vienas iš faktorių. Jie renkasi tas šalis nusikaltimams, kur įkalinimo sąlygos yra geresnės ir bausmės mažesnės. Taigi galime diskutuoti – parsivežti ar neparsivežti? Lietuva dar gerokai užtruks, kol sukurs tokias įkalinimo sąlygas, kokios yra Europos valstybėse. O tos sąlygos, kaip minėjau, viena iš paskatų daryti nusikalstamas veikas užsienyje.

Asmenims, kurie pirmą kartą nusikalsta, daro netyčines neatsargias nusikalstamas veikas, pavyzdžiui, Vakarų Europos valstybėse, sąlygos atlikti bausmę sudarytos tikrai geros: bent jau pabandyti pagalvoti, ką padarė, ir išeiti į laisvę kitokiam žmogui. Palyginkime kad ir Alytaus koloniją… Ten sąlygos kaip viduramžiais, baudžiavos metais. Aišku, ten patenka ne pirmą kartą nuteisti asmenys. Bet iš tos terpės išeiti pasitaisiusiam sunkiai įmanoma. Jis tikrai įgyja kitokių įgūdžių, ne veltui sakoma, kad „baigęs universitetus“, ir tas savo kriminalines žinias pritaiko laisvėje.

Matyt, reikėtų atriboti recidyvą – pakartotines nusikalstamas veikas padariusius asmenis, teistus ir tuos, kurie nusikalsta pirmą kartą ar padaro atitinkamo sunkumo nusikalstamą veiką. Jiems tikrai reikia sudaryti orias sąlygas ir į šitą nuteistųjų grupę, matyt, reikėtų orientuotis. Čia ne mano sfera, o Teisingumo ministerijos, bet mano tokia nuomonė.

G.JAKAVONIS: Štai koks pavyzdys: susigrąžiname už narkotikų prekybą nuteistą tautietį iš Olandijos, kurioje švelniau nei pas mus žiūrima į narkotikus. Ten tikrai mažiau gautų už tą patį nusikaltimą nei čia. O grąžinus atlikti bausmės į Lietuvą nebūtų sugriežtinta atsakomybė?

G.MOZŪRAITIS:
Labai svarbus dalykas, kad perimant nuteistąjį bausmė negali būti sugriežtinama. Tai yra viena iš esminių sąlygų, kad būtų užtikrintos nuteistojo teisės, kad nebūtų vadinamojo dvigubo nuteisimo. Natūralu, kad teismas perėmęs nuteistąjį ar spręsdamas klausimą apie nuteistojo perėmimą parenka įkalinimo įstaigą, bet jokiu būdu negriežtina bausmės net jeigu Lietuvoje būtų numatyta galimybė daug griežčiau bausti už vieną ar kitą veiką. Svarbu, kad tos ribos būtų panašios.

G.JAKAVONIS: Pateiksiu atvirkštinį variantą – aš esu Olandijos pilietis, įkliuvau Lietuvoje su narkotikais, taigi aš versčiausi per galvą, kad mane grąžintų į Olandiją, nes, jeigu teisingai supratau, bausmę mažinti galima, didinti – ne?

G.MOZŪRAITIS:
Bausmės nesumažins, bet parinks kitas įkalinimo sąlygas pagal Olandijos teisės aktus, nes teisės aktai nereglamentuoja, į kokią įkalinimo įstaigą reikia siųsti nuteistąjį. Kiekviena valstybė pagal savo nacionalinius teisės aktus sprendžia pagal atitinkamą padarytą nusikalstamą veiką, kokioje įkalinimo įstaigoje nuteistasis turi kalėti. Taigi žinant visą Olandijos įkalinimo sistemą Olandijos pilietis greičiausiai gali siekti būti perduotas į Olandiją, bet dėl bausmės sušvelninimo drįsčiau abejoti, nes iš esmės tada būtų sudaryta gera terpė išvengti tam tikro, vadinkime, bausmės termino. Bet jei kalbame apie lygtinius paleidimus, taip, skirtingose valstybėse yra skirtingos sistemos, ir išties nuteistieji, kurie pereina iš vienos valstybės į kitą, ta sistema gali pasinaudoti ir išeiti į laisvę pirma laiko, bet sušvelninti bausmę vargu ar pavyktų.

G.JAKAVONIS: Grįžtu prie mūsų įkalinimo įstaigų. Gal problema ta, kad panašiomis sąlygomis, dažnai kartu, sėdi ir užkietėję nusikaltėliai, ir pirmąkart nuteisti?

V.BUDNIKAS: Gal gerai, kad šio apskritojo stalo tema paliečia patį esminį dalyką – kas apskritai vyksta Lietuvos įkalinimo sistemoje ir kodėl mūsų įkalinimo įstaigose tokios sąlygos?

Mūsų kalėjimų, bausmių sistemai didelę įtaką turėjo Sovietų Sąjunga. Praėjo daug laiko, tačiau sąlygos sunkiai keičiasi. Mokslininkai mano, kad ir smurto, ir nusikaltimų yra daugiau, kai sąlygos kalėjime yra blogesnės. Net yra nustatyta, kad panaikinus mirties bausmę sumažėjo sunkių smurtinių nusikaltimų. Tai yra tam tikras ryšys, kodėl Vakarų Europos valstybėse sąlygos geresnės, o pas mus jos tokios blogos. Taigi mes savotiškai tarsi gimdom naujus nusikaltėlius, kalėjimas yra nusikaltėlių kalvė. O ką kalbėti apie nepilnamečius, kurie nuteisiami ir pakliūva į kolonijas? Tai viskas, ten mokykla. Dauguma nebegrįš tokie, kokie buvę.

Mūsų bausmių sistema gana dviprasmiška. Europoje kalinių yra tris kartus mažiau, nors nuteisiama daugiau. Kodėl? Todėl, kad pas mus įkalinimo laikas labai ilgas. Pvz., Lietuvoje įkalinimo laikas gali būti penkeri metai, o ten tik keli mėnesiai. Kodėl pas mus tokia griežta bausmių sistema?

G.JAKAVONIS: Automatiškai kyla klausimas, ko tada veržtis į Lietuvą, jeigu čia teks ilgiau sėdėti?

E.BIČKAUSKAS:
Ilgiau sėdėti nereikės.

V.BUDNIKAS: Nesėdės. Kiek nuteisė, tiek atsėdės. Bet jis ten gali tikėtis lygtinio paleidimo.

Noriu grįžti prie to, kad mes su ta kalinių kalve turime kažką daryti. Aišku, žiūrint iš žmogaus teisių gynėjų pozicijų, ypač mūsų tardymo izoliatorius yra vos ne kalinimo įstaiga, kur mūsų prokurorai, tyrėjai laikinai uždaro asmenį, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą. Ten laikydami net pagrasina, kad „aš tave ten pamiršiu, jeigu neprisipažinsi“. Kitaip tariant, izoliuotas asmuo praleidžia daug mėnesių, pas jį niekas neateina, niekas neapklausia. Jis ten sėdi, leidžia laiką, kol palūžta. Tai – savotiška kankinimo sistema. Su tuo ką nors privalome daryti.

Iš kur mūsų visuomenėje toks didžiulis agresyvumas? Jis – iš mūsų valstybės sistemos. Požiūrio į žmogų, jo teisių nepaisymo.

E.BIČKAUSKAS: Noriu pasakyti, kad pokyčių yra. Šioje sistemoje dirbu nuo 1978-ųjų. Atėjęs pas Lukiškėse įkalintus savo ginamuosius kartais pajuokauju, kad pagal laiką šioje įstaigoje turbūt esu atsėdėjęs ilgiau nei kuris nors iš jų. Kadangi dažnai lankausi. Galiu palyginti ir labai ramiai pasakyti: „Vaikeli, jeigu būtum pamatęs ano meto sąlygas ir palyginęs su dabartinėmis, žinotum, kad dabar vos ne atostogauji.“ Pasikeitimų yra, tik jie ne tokie greiti, kaip norėtųsi.

S.SKVERNELIS:
Dėl kalinimo sąlygų. Pavyzdžiui, kolonijoje yra korpusas, į kurį užėjęs net nepasakysi, kad tai yra kolonija. Ten gaminamas maistas, šaldytuvai prikrauti produktų. Prie kiekvienos lovos televizorius, kompiuteris…

Galėtų mūsų ligoninės, vaikų darželiai skųstis Europos Žmogaus Teisių Teismui dėl blogų buities sąlygų, maitinimo, tik ne kaliniai.

Valgo sveiką maistą, nes gaminasi patys. Parduotuvėse visko nusiperka. Tų sąlygų yra įvairiausių. Buvo paminėta dėl izoliatorių, kankinimų. Šalia sėdi advokatas, turbūt pamiršome tuos laikus, kai prisipažinimas buvo pagrindinis įrodymas per ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje. Dabar prisipažinimas nieko nereiškia, jeigu jis nėra pagrįstas kitais kaltės įrodymais. Laikyti izoliatoriuje vien dėl to, kad prisipažintų, matyt, nėra esminė priežastis.

V.BUDNIKAS:
Ne vien prisipažintų, įduotų, sakykime, savo sėbrus.

E.BIČKAUSKAS: Tai turbūt visai atskira tema. Reikia bendro požiūrio į bausmių sistemą. Pas mus tikrai per daug žmonių, atliekančių realias laisvės atėmimo bausmes. Pavyzdžių ilgai ieškoti nereikėtų. Turbūt daugiausia procentine prasme atliekančiųjų laisvės atėmimo bausmes yra Rusijoje ir JAV – demokratijos virtuvėje. Beje, dar kartą sakau, kad man teko lankytis jų laisvės atėmimo vietose, ir turiu pripažinti, kad tikrai nenorėčiau Jungtinėse Valstijose, bent toje zonoje, kur buvau, atlikti bausmės. Tikrai nenorėčiau. Ten egzistuoja ir ta pati kaip pas mus hierarchija, ir kokia tik nori sistemos.

S.SKVERNELIS: Mūsų įkalinimo įstaigose ji irgi egzistuoja. Nedaug skiriasi nuo sovietinės.

G.JAKAVONIS: Ką daryti, kad Lietuvai būtų geriau?

S.SKVERNELIS:
Manau, receptas labai paprastas. Į visus savo piliečius, kurie nuteisti užsienyje, mes turime reaguoti vienodai. Negalime sakyti, kad iš Skandinavijos nepriimame, o iš Amerikos, Baltarusijos priimame. Arba atvirkščiai. Jeigu yra teisiniai pagrindai, yra sutartys, teismo sprendimas, kad nuteistasis bausmę gali atlikti gimtinėje, tai turi būti taikoma visiems be išimties. Jų tikrai negalime diferencijuoti, nes tai bus paties teisingumo pažeidimas. Tokia bėda.

O ką daryti, kad Lietuvai būtų geriau? Reikia, kad būtų mažiau nusikaltėlių, kad mažiau darytų nusikaltimų, kuo mažiau būtų įkalintų. Čia esminis dalykas. Galėtų normaliai dirbti, užsidirbti ir gyventi normalų gyvenimą. Nepasieksime komunizmo, kad nusikaltėlių neliktų, tokių dalis tikriausiai buvo ir bus, bet reikia stengtis, kad jų būtų kuo mažiau.

E.BIČKAUSKAS: Sovietiniais laikais, man atrodo, buvome mokomi, kad ateis laikas, kai nusikalstamumas visiškai išnyks. Jis niekada neišnyks. Kol egzistuoja žmonija, tol jis egzistuos.

G.JAKAVONIS: Nedideliame miestelyje visi vieni kitus žino. Mato nuo mažumės, kas yra kas. Yra tokių, apie kuriuos sakoma, kad tik grabas jį ištiesins. Ir štai tokį, įkliuvusį užsienyje, prašo Lietuva grąžinti. Jis grįš į gimtinę, terorizuos, vogs. Niekas jo neišauklės. Gal tegu pasėdi ten, kad dauguma ramiau gyventų?

E.BIČKAUSKAS:
Norėčiau patikslinti formuluotę. Ne Lietuva prašo. Pirmiausia turbūt prašo jisai. Tai gana svarbu. Kitas dalykas: o kodėl jūs norite padaryti blogiau tai valstybei, kurioje jis sėdi?

G.JAKAVONIS: Noriu, kad čia geriau būtų.

E.BIČKAUSKAS: Štai čia ir susikerta globalizacija su bendra Europos Sąjungos politika. Turime norėti, kad visur būtų geriau.

G.MOZŪRAITIS: Jeigu tas žmogus yra Lietuvos Respublikos pilietis, tai, be jokios abejonės, įrašas pase, kad valstybė gina pilietį, turi būti realus. Mes esame ratifikavę Europos žmogaus teisių konvenciją, turime Konstituciją, turime gerbti kiekvieno žmogaus teises. Žinoma, jis turi ir pareigas. Jeigu jis nesilaiko įstatymo, atitinkamai jam yra taikomos sankcijos.

Dėl galimo nesugrąžinimo arba neperdavimo į Lietuvą. Yra tam tikros išimtys, kurios taip pat yra reglamentuotos, kai žmogus neperduodamas arba galima atsisakyti jį priimti. Bet tos išimtys galbūt nėra siejamos su žmogaus, vadinkime, nusikalstama veika, noru šiek tiek sutaupyti arba išreikšti tam tikrą simpatiją arba antipatiją.

Tos priežastys paprastai yra objektyvios. Viena iš tokių – jeigu lieka mažiau nei pusė metų laisvės atėmimo bausmės, tokiu atveju paprastai nuteistieji neperduodami. Nes tai mažas laiko tarpas. Kol visos procedūros dėl perdavimo bus įvykdytos, laisvės atėmimo bausmė ir pasibaigs.

Labai norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad šiandien Lietuva įgyvendina daug įvairiausių reformų, imasi veiksmų tam, kad padėtis keistųsi. Apie baudžiamosios politikos reformą mes diskutuojame gana ilgą laiką, bet tos diskusijos jau tampa kūnu, t.y. laisvės atėmimo bausmė turėtų būti taikoma kaip kraštutinė priemonė. Turėtume stengtis taikyti alternatyvias bausmes, Baudžiamajame kodekse reikia nustatyti kuo daugiau alternatyvių bausmių, kad teismas, kiekvienu atveju individualiai įvertinęs tiek asmenybę, tiek nusikaltimo pobūdį ir t.t., galėtų taikyti ne tik laisvės atėmimo bausmę. Šiandien turime problemą, kad kartais kaip sankcija yra numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Teismas neturi kito pasirinkimo, kaip tik taikyti laisvės atėmimo bausmę. Dėl to ir turime didelį nuteistųjų skaičių.

Kitas labai svarbus dalykas, be jokios abejonės, yra materialinė bazė. Šiandien mes jau girdėjome, kad yra įkalinimo įstaigų, kuriose sąlygos, galima sakyti, ir geros.

Tai patvirtina ir visai nesenas atvejis, kai vyko buvusių „Snoro“ savininkų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko išdavimo Lietuvai procedūra. Buvo bandoma įrodyti, kad sąlygos Lietuvoje kalėti yra netinkamos. Tiesa, Didžiosios Britanijos teismo įtikinti nepavyko.

Teisingumo ministerija stengiasi kuo greičiau rasti būdų ir galimybių perkelti tiek Lukiškių kalėjimą, tiek tardymo izoliatorių. Kad kalinimo sąlygos atitiktų europietiškus standartus. O kai yra tinkamos sąlygos, matyt, ir žmonių nusiteikimas yra šiek tiek kitoks.

O Lietuvos piliečius, kad ir kur jie kalėtų, jeigu jie nori atlikti dalį laisvės atėmimo bausmės Lietuvoje, jeigu čia turi šeimą, gimines, turėtume stengtis grąžinti į visuomenę.

G.JAKAVONIS: Jeigu nenori?

G.MOZŪRAITIS: Jeigu nenori, kaip minėjau, yra tam tikras teisminis reguliavimas. Jis reglamentuoja, kad jeigu yra priimtas sprendimas, pvz., dėl deportacijos, o ji labai dažnai taikoma Norvegijoje, tai nuteistojo sutikimas nebereikalingas. Tampa visiškai natūralu, kad žmogus, išėjęs iš laisvės atėmimo vietos, liaudiškai tariant, bus nuvežtas už sienos ir paliktas. Jis nebeturės jokios galimybės toliau gyventi toje valstybėje. Priimtas deportacijos sprendimas kaip tik rodo, kad tas žmogus išvis nebeturės jokios galimybės – nei finansinės, nei socialinės – egzistuoti toje valstybėje. Tad natūralu, kad Lietuva turi rūpintis savo piliečiu. Todėl to asmens sutikimas jau nebereikalingas.

V.BUDNIKAS: Valstybės konstitucinė pareiga yra ginti savo pilietį. Valstybė negali pasirinkti pareigų, kokių nori, o kokių ne. Jei pilietis nevykdo savo pareigų, už tai jam taikomos sankcijos, o kai valstybė nevykdo savo pareigų – nieko. Pavyzdys – Norvegija. Sakykime, atėmė vaikus iš tėvų, nes esą jie netinkamai elgėsi. Valstybė nori vaiką susigrąžinti, sistema neatiduoda. Sistema mano, kad tas vaikas jau jai priklauso. Ir jis turi paklusti tiems įstatymams, nors patys tėvai linkę grįžti į Lietuvą, yra Lietuvos piliečiai. Galėtų gyventi ir vaiką auklėti pagal mūsų įstatymus.

O štai kalinys, matot… Kalinys ir vaikas – kokie sulyginami dalykai. Be abejo, valstybė nori savotiškai atsikratyti to, kas jai nepriimtina, kas kilę iš kitos valstybės. Šiuo požiūriu, iš Lietuvos. Nusikaltėliai, padarę nusikaltimą, nepageidaujami toje valstybėje. Natūralu, kad valstybė mėgina jais atsikratyti.

 

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“ / ve.lt


Komentarai

,
Gaukite mūsų naujienlaiškį

Įveskite savo el. pašto adresą



 

Apklausa

Ar dirbate šeštadieniais?

Loading ... Loading ...