„Iliustruotoji istorija“: Amsterdamas tampa pasaulio centru

amsterdamIlgus šimtmečius Amsterdamas buvo ramus žvejų miestelis, tačiau 1610 m. jo gyventojai nusprendžia pastatyti naują uostą ir milžinišką kanalų tinklą. Jie nori, kad Amsterdamas taptų svarbiausiu pasaulyje prekybos miestu.

Amsterdamo miesto architektas Hendrickas Jacobszas Staetsas gavo svarbiausią savo gyvenimo užduotį. 1610 m. miesto taryba šiam 52-ejų meistrui pavedė parengti grandiozinį miesto, kuriame įsikūrusi ką tik įsteigtos Olandijos Ost Indijos bendrovės (VOC) buveinė, išplėtimo planą. Į Amsterdamą pradėjus plaukti prekėms iš viso pasaulio, jis per keletą metų tapo svarbiausiu Europos prekybos centru. Miesto pirkliai nori įtvirtinti šias pozicijas.

Staetsui reikia ne tik sukti galvą, kaip išplėsti uostą ir suskirstyti sklypus tūkstančiams naujų sandėlių statyti. Užlipęs ant senųjų miesto sienų ir žiūrėdamas į Amsterdamo apylinkes, jis regi atgrasų lūšnyną – trobeles ir dirbtuvėles, kurios chaotiškai plečiasi į visas puses.

Lūšnynas kelia grėsmę saugumui. Jei ispanai, prancūzai ar anglai apsiaus miestą, jie gali pasinaudoti lūšnynu kaip priedanga ir priartėti prie pat miesto sienos. Staetsas turi perkelti tūkstančius neturtingų imigrantų ir darbininkų šiapus miesto sienų.

Staetso šis didžiulis uždavinys negąsdina. Kelias savaites padirbėjęs, jis pateikia miesto tarybai naujojo Amsterdamo planą. Ant didelio lapo nubraižytas naujasis uostas ir moderni gynybinė siena, milžinišku pusračiu juosianti senąjį viduramžišką miestą, kuris staiga pasirodo toks mažytis.

Tarp senosios ir naujosios sienos yra beveik 3 km² žemės, joje bus suformuoti sklypai gyvenamiesiems namams. Už sklypus gautos pajamos padengs uosto, kanalų ir gynybinių įrenginių statybos išlaidas. Amsterdamas gali tapti šiuolaikiškiausiu miestu pasaulyje – ir miesto tarybai tai nekainuos nė guldeno!

Pabėgėliai, turintys pinigų ir idėjų

Vos prieš pusšimtį metų niekas negalėjo įsivaizduoti, kad miestas taip smarkiai išaugs. 1581 m. toje vietoje, kur Amstelio upė įteka į Zeiderzės ežerą, įsikūręs Amsterdamas buvo ramus miestelis su 25 tūkstančiais gyventojų, kurie vertėsi žvejyba ir prekyba. Tuo laiku už 130 kilometrų į pietus esantis Antverpenas buvo svarbiausias Europos prekybos centras. Čia suplaukdavo prekių iš viso pasaulio, čia pirkliai jas parduodavo ir susišluodavo didžiulį pelną.

Tačiau 1581-aisiais, kai Ispanijai priklausiusios šiaurinės Nyderlandų provincijos paskelbė nepriklausomybę ir pasivadino Septynių Jungtinių Provincijų respublika, viskas pasikeitė.

Nepriklausomybės paskelbimas buvo ilgo Nyderlandų provincijų maišto prieš Ispanijos karalių dalis. Po ilgos apsiausties ispanai įsiveržė į protestantišką Antverpeno miestą ir liepė jo gyventojams rinktis – tapti katalikais arba išvykti.

Iš 100 tūkstančio miesto gyventojų daugiau kaip pusė nusprendė bėgti į šiaurę, į Jungtinių Provincijų respubliką. Tarp pabėgėlių buvo daug turtingų pirklių, jie buvo priversti perkelti savo verslą į Amsterdamą, o šis jų laukė išskėstomis rankomis. Amsterdamo valdžia suprato, kad miesto plėtrai reikia daugiau darbo jėgos, kapitalo ir amatininkų.

Vėliau į Amsterdamą, kuriame buvo užtikrinama religinė laisvė, persikėlė dar daugiau pabėgėlių, ir XVII a. pradžioje miestas vos galėjo sutalpinti visus naujakurius.

Miestą išplėsti buvo pavesta miesto architektui Hendrickui Jacobszui Staetsui. 36 miesto tarybos nariai pritarė jo planui, jog miesto teritorija turi išsiplėsti net penkis kartus.

Laikina krizė

Tarybos salėje ilgus mėnesius virė debatai. Naujajame mieste turėjo užtekti vietos kanalams, naujoms prekyvietėms, turtingų pirklių rūmams ir vargšų kvartalams. Tačiau miestas privalėjo būti gražus ir puikiai sutvarkytas – pademonstruoti, kad Amsterdamo piliečiai pranoksta Europos karalius ir kunigaikščius turtu, prabanga ir naujovišku mąstymu. 

Miesto architektas Hendrickas Jacobszas Staedsas pripažino neturįs jokio supratimo apie gynybinius statinius, tad miesto taryba nusprendė į šį projektą įtraukti štathalterį (valdytoją – red. past.) Mauricijų Oranietį, kuris buvo Jungtinių Provincijų respublikos kariuomenės vadas.

Galvodamas apie priešus prancūzus, karo dalykuose patyręs Mauricijus įrengė bastionus, kad miestas galėtų atlaikyti ilgalaikę apsiaustį. Kaip viena gynybos plano dalių buvo numatyta galimybė užlieti Amsterdamo apylinkes, kad priešas negalėtų prasiskverbti į miestą. Šia galimybe miestui vėliau teko pasinaudoti.

1613-aisiais, po dvejų intensyvios statybos metų, pusė naujųjų gynybinių statinių jau buvo iškilę. 11 iš 26 bastionų buvo užbaigti, tačiau statybų išlaidos visiškai ištuštino miesto iždą.

Todėl miesto taryba buvo priversta priimti drastišką sprendimą – sustabdyti statybas, nors dar nebuvo baigta nė pusė miestą juosiančios sienos. Tarp naujosios ir senosios sienų buvo pastatyta laikina gynybinė siena, kad būtų galima pradėti pardavinėti sklypus ir taip papildyti ištuštėjusį miesto iždą. Sklypai šiapus naujos neužbaigtos sienos buvo formuojami palei puikiais medžiais apsodintus plačius kanalus, juos buvo ketinama parduoti kuo brangiau. Gražusis kanalas buvo pavadintas Regentų kanalu, šalia jo turėjo įsikurti turtingiausi miesto gyventojai.

Kanalai buvo iškasti per rekordiškai trumpą laiką, ir drąsus finansavimo modelis neapvylė: vienas po kito buvo parduodami sklypai, miestas buvo išgelbėtas nuo bankroto, o palei naujuosius kanalus ėmė dygti rūmai.

Vienas miesto tarybos narių Fransas Hendrickszas Oetgensas turėjo savo planą. Oetgensas buvo klestintis nekilnojamojo turto verteiva. Naudodamasis miesto tarybos nario padėtimi, jis galėjo supirkinėti žemę kitapus senosios sienos – kad paskui, miestui plečiantis, brangiai parduotų.

Spekuliacija žeme ir kitos gudrybės nebuvo svetimos ir kitiems tarybos nariams, tačiau šis sklypų supirkinėjimas pasinaudojant slapta informacija buvo toks įžūlus, kad kiti tarybos nariai, nors ir patys spekuliavo žeme, iškėlė Oetgensui bylą. Oetgenso elgesys buvo tipiškas turtingiems pirkliams, kurie galvodami apie politiką nepamiršdavo ir privačių interesų. Atsidūręs ant bankroto slenksčio miestas negreitai atsigavo, turėjo praeiti 50 metų, kol vėl buvo atnaujintos statybos.

Prekybos centras

Dar neužbaigus Amsterdamo statybų projekto, pirkliai ėmė lobti iš prekybos, kurią labai pagyvino Olandijos Ost Indijos bendrovės ir Amsterdamo padėtis. Uoste buvo kraunamos prekės iš viso pasaulio, o vėliau plukdomos baržomis į pirklių sandėlius mieste. Prasidėjo Amsterdamo aukso amžius.

Iš Baltijos jūros regiono pirkliai parsiplukdydavo grūdų, tada juos galėjo brangiai parduoti kitose Europos šalyse. Vilna buvo gabenama iš Anglijos, mediena – iš Norvegijos, vynas – iš Prancūzijos, o oda – iš Rusijos. Tačiau didžiausius turtus pirkliai uždirbdavo iš Olandijos Ost Indijos bendrovės, kuri iš Tolimųjų Rytų tiekė šilką, pipirus, muskatų riešutus, arbatą, kavą ir cukrų.

Gautus pinigus pirkliai investuodavo į ištaigingus rūmus, jie iškildavo palei Amsterdamo kanalus. Apie šias rezidencijas 1664 m. vokiečių poetas Philippas von Zesenas savo kelionių knygoje rašo:

„Mes pakerėti trijų išorinių kanalų grožio, tai tarsi rojus žemėje, kaip didžiulis puošnus sodas su tiesiomis linijomis ir nuostabiais namais.“

„Nemaloniai kvepianti gražuolė“

Už kelių metrų nuo pirklių rūmų buvo visiškai kitas pasaulis – vargšų darbininkų kvartalas Jordanas, triukšmingas ir purvinas miesto „mašinų skyrius“. Čia ūžė vandens jėga varomi popieriaus fabrikai, alaus daryklos ir lentpjūvės. Čia, varganuose būstuose, gyveno gausios šeimos. Jordano kanalai buvo ne tik transporto keliai, bet ir atvira kanalizacija. Ypač vasarą, kai šiukšlės ir išmatos kanaluose nuo šilumos pradėdavo rūgti, miestas pašaipiai buvo vadinamas „Nemaloniai kvepiančia gražuole“.

Tačiau uostas ir prekyba davė darbo tūkstančiams žmonių, ir Amsterdamo gyventojų skaičius toliau sparčiai augo: 1680 m. jame gyveno 219 tūkstančių žmonių. Taigi per šimtą metų miestas padidėjo beveik 9 kartus, ir gyventojų skaičiumi jį lenkė tik Londonas ir Paryžius.

Ekonomikos augimas ir religinė tolerancija padarė miestą klestinčiu tautų ir kultūrų katilu. Amsterdamas buvo svetingas visų religijų atstovams – tik katalikybė, nekenčiamų ispanų ir prancūzų religija, buvo suvaržyta, katalikams, be visa ko, buvo draudžiama aukoti viešas mišias.

Vieni, matydami margą protestantų, musulmonų ir žydų minią, raukėsi, kiti tuo džiaugėsi. Prancūzų rašytojui Marie des Jardinui šis knibždėlynas padarė nepaprastą įspūdį, 1688 m. jis rašė:

„Čia plūsta žmonės iš visų šalių. Jų margumynas primena senąjį Babiloną. Amsterdamas yra maloniausia vieta Europoje, ir nėra tokio perso ar armėno, kuris čia nesijaustų kaip namie.“

Kanalai tapo kultūros paveldu

Nors Amsterdamo reikšmė pasaulio prekybai XVII a. pabaigoje sumažėjo, miestas ir toliau buvo svarbus ekonominis ir kultūrinis centras – toks jis išliko ir iki mūsų dienų.

Ar miesto architektas iš tiesų sukūrė naujojo Amsterdamo planą, nėra tiksliai žinoma. Jis pats iki pat mirties 1630-aisiais tikino, kad tai jo darbas, tačiau brėžiniai taip ir nebuvo surasti. Veikiausiai miestas plėtėsi kelių turtingų pirklių iniciatyva.

Miesto istorija parodo, kad jie neklydo. Statiniai, kurių statybą prieš 400 metų pradėjo miesto architektas Hendrickas Jacobszas Staedsas, išliko iki mūsų dienų beveik nepakitę. Daugiau kaip iš 80 kilometrų kanalų tik keletas buvo užkasti ar susiaurinti – pavyzdžiui, kadaise pagrindiniu laikytas Damrako kanalas buvo susiaurintas, kad atsirastų vietos centrinei geležinkelio stočiai. 2010 m. Amsterdamo kanalai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Autorius: ILIUSTRUOTOJI ISTORIJA, KASPERAS SCHULE

Komentarai

, ,
Gaukite mūsų naujienlaiškį

Įveskite savo el. pašto adresą