Iššūkis, kuriam pasiryžtų ne kiekvienas

Arnas Amsterdame

Anglijoje uždarbiavęs panevėžietis Arnas Vogulys į Lietuvą grįžo netradiciniu būdu – 24-erių vaikinas patogų skrydį lėktuvu iškeitė į dviratį ir numynė beveik trijų tūkstančių kilometrų kelią.

Nepažįstami tapo draugais

Iš Korbio miesto į Panevėžį Arnas Vogulys keliavo 26 dienas. Naktimis jis ilsėdavosi kempinguose arba apsistodavo pas žmones. Juos vaikinas iš anksto susirado per „Couchsurfing“ programą – svetingumo nakvynę pas gerus žmones, arba vadinamąją nemokamą nakvynę už bendravimą.

Keliaudamas panevėžietis įsitikino, kad svetingumo klubai padeda susirasti, kur prisiglausti naktį visai nepažįstamame mieste, suteikia galimybę pabendrauti su vietos gyventojais. Jie kartais parodo daug gražesnių vietų nei gidai.

„Manau, kad mane priėmusieji yra atviri pasauliui ir bendravimui. Mūsų dialogas liejosi savaime, kartais atrodė, kad kalbuosi su senu draugu. Buvo tokių, kurie namuose mane palikdavo vieną, patys išeidavo į darbą. Pasitikėjimas stebino, bet supratau, kad toks elgesys parodė žmonių atvirumą. Teko miegoti labai mažoje lovoje, valgyti vegetarišką maistą, bet keliaudamas antrą kartą vis tiek mieliau apsistočiau pas nepažįstamus žmones nei penkių žvaigždučių viešbutyje“, – „Sekundei“ tvirtino į gimtinę sugrįžęs A. Vogulys.

Sulaukė palaikymo

Per kone mėnesį trukusią kelionę Arnas aplankė ne vieną nuostabią vietovę. Lenkdamas rankų pirštus vaikinas vardija, kad norėtų sugrįžti į Olandiją – Nyderlandų vykdomosios valdžios sostinę Hagą, į Vokietijoje esantį septynių ežerų miestą Šveriną, į Riugeno salą ir pamatyti naktinį Hamburgą.

„Kelionė dviračiu – pats nuostabiausias būdas pažinti pasaulį. Tai viena sveikiausių ir patogiausių transporto priemonių, padedančių pasiekti atokiausius kampelius, suvokti vietinių kultūrą. Be to, tai gera proga pabūti gamtoje ir patirti galybę teigiamų emocijų“, – pasakojo A.Vogulys.

Kaip juokauja vaikinas, jis keliavo ne vienas: vežėsi palaikymą – juodu žymekliu nurašinėtą Lietuvos vėliavą. Prieš sėdant ant dviračio Anglijoje, jam draugai ant trispalvės užrašė linkėjimus, kurie patyrus sunkumams tapo pagrindine motyvacija nesustoti.

„Buvo visokių momentų, ne kartą norėjau viską mesti, ypač tada, kai pasidarydavo nuobodu. Nelengva važiuoti pučiant stiprinam vėjui, lyjant arba plieskiant saulei, bet kai viską iškenti ir atsiveria gražūs vaizdai, susipažįsti su naujais žmonėmis, varikliukas pradeda dirbti iš naujo. Žmonės ir jų palaikymas mane drąsino, taigi judėjau pirmyn, kol pasiekiau kelionės tikslą“, – atvirai kalbėjo pašnekovas.

Norėjo pamatyti pasaulį

Viskas prasidėjo nuo idėjos. Arnas baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir nusprendė padaryti vienų metų pertrauką – išvažiuoti į Angliją užsidirbti pinigų tolesnėms studijoms.

Lietuvis dirbo traškučių fabrike, klijavo lipdukus, pakavo drabužius. Tačiau pajutęs, kad rutina ima įgristi, nusprendė grįžti į Lietuvą.

„Daug skaičiau, domėjausi, kaip žmonės keliauja dviračiais, tad sugalvojau pabandyti. Skristi lėktuvu per daug nuobodu, norėjau pamatyti daugiau pasaulio“, – paaiškino vaikinas.

Kelionę dviračiu jis pradėjo planuoti prieš pusę metų. Turėdamas laisvo laiko sėsdavo ant dviračio ir 100 kilometrų spinduliu važinėdavo po vietos apylinkes. Kad pabandytų, apsilankė kempinge, mokėsi statyti palapinę, išsitiesti miegmaišį. Daug ką išmėginęs Arnas atsisveikino su draugais ir patraukė gimtinės link.

Jis pasuko Londono link, pirmoji stotelė buvo Vatforde pas ispaną. „Čia praleidau vieną naktį, pakalbėjome apie „Euroviziją“ ir kitus dalykus, bet iš tiesų tokių naktų poilsiu nepavadinsi, visuomet bendravome. Buvo ir labai mandagių, supratingų žmonių, jie davė laiko išsimiegoti: suprato, kad po kelionės esu pavargęs. Tačiau man pačiam norėjosi kuo daugiau pamatyti ir sužinoti“, – svarstė jaunuolis.

Teko vėluoti

A. Vogulys prisimena, kad per Londoną važiavo pusę dienos. Pasak jo, tai buvo viena iš labiausiai varginamų kelionės ruožų. Gatvėse automobilių, žmonių spūstys, teko daug kartų stoviniuoti prie šviesoforų.

Palikęs Londoną apsistojo Maidstono kempinge, ten pernakvojęs patraukė jūros link.

„Nuvažiavau 80 kilometrų, „džipiesas“ man rodo, kad reikia sukti į kairę, bet ten vien kalnai ir jokio kelio. Truputį pavažiavau ir matau vedančius į kalną laiptukus. Užlipęs išvydau pakopomis besidriekiantį smėlio takelį. Maniau, kad jis ilgai nesitęs ir vis tiek kur nors turi būti įprastas takas. 100 metrų į kalną tempiau dviratį, pakilau ir atsivėrė nuostabus miestelio ir jūros vaizdas“, – pasakoja keliautojas.

Arnui iki perkėlos buvo likę apie 15 kilometrų. Tą dieną dėl nenumatytų kliūčių jis visur vėlavo. Vaikinas išplaukti keltu turėjo 16 valandą, buvo nusipirkęs bilietą.

„Buvau prieš dešimt minučių iki keltui išplaukiant, bet man pasakė, kad jau vėlu, keltas paruoštas ir man reikia laukti dvi valandas iki kito. Išmušė iš vėžių ir laiko pasikeitimas, plaukiau dvi valandas ir dar viena prisidėjo. Taigi 21 valandą buvau vietoje ir dar 20 kilometrų buvo likę iki Diunkerko, kur turėjau apsistoti afrikiečio namuose“, – prisimena pašnekovas.

Stebino žmonių svetingumas

Afrikietis Arną pasitiko gausiomis vaišėmis nuklotu stalu – ryžiai, vištiena, žirneliai, gaivieji gėrimai.

„Jis nekalbėjo angliškai, mes bendravome gestais. Dar ir dabar negaliu atsistebėti žmonių svetingumu. Jis dirba mokyklos sargu. Kai pavakarieniavome, šeimininkas mane paliko vieną, prieš tai pasiteiravęs, kada išvykstu. Paklojo lovą, palinkėjo gerai išsimiegoti, o ryte mane nustebino prancūziškais pusryčiais. Jis sutepė skanius sumuštinukus su įvairiausiais sūriais ir marmaledu. Kartu papusryčiavome ir išvažiavau“, – pasakojo vaikinas.

Arnas toliau važiavo palei jūrą, kirto Prancūzijos ir Belgijos sieną. Jis sako, kad kelias iki Gento miestelio žavi dar ir dabar. Palei upę besidriekiantis dviračių takas platus ir labai patogus. Kartkartėmis pralenkdavo tik aplinkos apsaugos tarnybos automobiliai.

„Palyginti su tuo, ką mačiu Anglijos keliuose, šis ruožas man atrodė tarsi iš pasakos. Dviračių take sutikau ne tik sportininkų, bet ir poilsiautojų grupelių. Turistai dažniausiai čia važiuoja elektriniais dviračiais“, – tvirtino keliautojas.

Vaikinas apsistojo pas belgus. Jie buvo vegetarai, tad ir Arnui teko išbandyti jų virtuvę.

Ir vargino, ir pakylėjo

Kitos dienos panevėžiečio tikslas buvo pasiekti Olandiją. Nuvykęs į Bredo miestelį jis apsigyveno kempinge. Tokio dydžio palapinių miestelį, kuriame veikė ir restoranas, lietuvis matė pirmą kartą. Nuo to laiko Arnas laikosi tradicijos vakarais sočiai pavalgyti, nes tada kelionėje jėgos seko, įprasti užkandžiai – vaisiai, jogurtai, riešutai ar bandelės – negelbėjo.

Išaušus vaikinas išvyko į nuostabų kurortą Hagą. „Čia paplūdimiai kelis kartus didesni nei Palangoje, pilna restoranų, kavinių, pramogų arenų, tinklinio aikštelių. Pasistačiau palapinę ir jūros pakrante išvažiavau pasižvalgyti. Žinoma, nespėjau visko pamatyti, bet tai, ką mačiau, mane sužavėjo, todėl planuoju ten sugrįžti“, – tvirtino panevėžietis.

Kitą dieną Arnas iškeliavo į Amsterdamą, čia jį pasitiko draugės brolis. Pastarasis Arnui davė žemėlapį, kuriame buvo pažymėtos žymiausios miesto vietos.

„Amsterdamą maišiau tris valandas – įspūdis labai geras. Kada nors norėčiau pamatyti ir naktinį miestą. Centre pilna žmonių, daug turistų, kad nusifotografuotum prie Amsterdamo ženklo, reikia laukti eilėje. Prie šio ženklo susipažinau su turku, kuris taip pat keliauja dviračiu. Jis nufotografavo mane, o aš – jį. Labai įdomu bendrauti su svetimšaliais. Jie kitokie, daug kalba, šypsosi, dalijasi įspūdžiais. Nors kai kurių veiduose matėsi nuovargis, vis vien šypsojosi, ir tai paskatino mane būti tokiam kaip jie“, – atvirai kalbėjo vaikinas.

Pilis iš pasakos

Iš Amsterdamo A. Vogulys patraukė į Groningeną, ten apsistojo pas kinę. Ji aprodė lankytinas miestelio vietas ir svetimšaliui užleido mažą lovytę. Kaip prisipažino Arnas, tai buvo viena iš nepatogiausių jo naktų.

Rytą vaikinas iškeliavo į Vokietiją. Brėmene nakvojo palapinių miestelyje, o Hamburge apsistojo pas buvusią klasės draugę. Draugai juokavo, kad Arnas dviračiu galėtų aplankysi visus po pasaulį išsibarsčiusius bendraklasius.

Hamburge keliautojas užsibuvo kone ilgiausiai. Todėl tądien, kad laikytųsi grafiko, turėjo numinti daugiau nei šimtą kilometrų.

Arnas keliavo į Šveriną, kur aplankė miesto simboliu tapusią pilį. Ją gaubia neorenesanso stiliaus fasadai, bokštai ir bokšteliai, dantytos sienos, išdabintos skulptūromis ir daugybe puošybos elementų. Pasigrožėti galima ir parku − čia yra kanalų, figūrinių augalų kompozicijų, gėlynų. Šalia pilies prasideda Šverino senamiestis su puošniais namais, pastatytais per pastaruosius šimtmečius. „Ta pilis tarsi iš pasakos“, – įspūdžio negali pamiršti keliautojas.

Sugrįžtų dar kartą

Po įspūdingų vaizdų lietuvis patraukė į pajūrio miestelį Rostoką, vėliau pasiekė Stralsundą. Ten praleido dvi dienas, nes vieną iš jų paskyrė pažinčiai su Riugeno sala.

„Tai nuostabaus grožio sala su apžvalgos bokštu. Iš vienos pusės matosi miškas, kitoje – jūra, ežeras, balto smėlio skardžiai. Vienos dienos neužtenka, reikia savaitės, kad apžiūrėtum visą salą, tai viena iš vietų, į kurią norėčiau sugrįžti. Tą dieną nuvažiavau daugiausia – 150 kilometrų“, – sako Arnas.

Lietuvį nakvynei priėmė moteris. „Man buvo labai netikėta, kai ji manęs paklausė, ar mėgstu alų. Nuėjome į vokišką barą, atsisėdome prie bendro stalo – iš vienos pusės sėdėjo laivo kapitonas, iš kitos – vadybininkas. Mano vokiečių kalbos žinios gana menkos, bet vis tiek bandžiau jiems paaiškinti, kaip keliauju, kodėl taip važiuoju. Supratau, kad mano istorija jiems patiko, nes pavaišino alumi“, – šypsodamasis prisimena dviratininkas.

Kai A. Vogulys pasiekė Lenkiją, prasidėjo rūpesčiai – kurortai nuobodūs, keliai prasti, be to, teko taisyti dviratį. Tik maloniai stebino neįtikėtinai mažos kainos.

„Turėjau problemų dėl dviračio, nes į jį įsipainiojo žolių. Gerai, kad turėjau reikalingus įrankius, tad šiek tiek sutvarkiau. Šiaip ne taip susikalbėjau su lenkais, pasiskolinau reples. Nuvažiavau iki didesnio miestelio ir nusipirkau visas reikiamas dalis. Man patiko, kad Lenkijoje viskas gana pigu. Planavau miegoti miške, bet kempingų kainos tokios mažos, todėl nakvojau ten“, – teigė Arnas.

Pasitiko net šuo

Keliautojas sako niekada neužmirš prie Lietuvos, Kaliningrado ir Lenkijos sienų matyto vaizdo.

„Viskas gražu, nutiestas asfaltuotas kelias, ir matau – eina vienas takelis į Lietuvą – purvinas, neprižiūrėtas, ten ir automobiliams būtų sunku važiuoti. Tą dieną lijo, dviračio ratai klimpo į smėlį, todėl tris kilometrus teko jį stumti. Bet man čia buvo gera, nes visi kalbėjo lietuviškai, supratau, kad pagaliau esu savo žemėje“, – sako A.Vogulys.

Arnas prisimena, kad apie planuojamą kelionę sužinojo tėvai. „Tėtis sakė: nekvailiok, nuspirk bilietą ir grįžk namo kaip normalus žmogus. Taigi tėvai atkalbinėjo, nes jaudinosi, draugai Anglijoje palaikė, o Lietuvoje tiesiog nepatikėjo“, – tvirtina keliautojas.

Po varginamos, bet įdomios kelionės Arną Panevėžyje pasitiko vienas iš geriausių jo draugų.

„Kai pasiekiau Panevėžio ženklą, pamačiau ant kėdės sėdintį Joną. Rankose jis laikė šuniuką ir šampano butelį, įteikė net ir diplomą. Vėliau prisijungė mama ir teta, jos uždėjo vainiką. Vien dėl tokio sutikimo buvo verta važiuoti“, – šypsojosi A.Vogulys.

Keliaus į Suomiją

Jeigu Arnas dar kartą rengtųsi į panašią kelionę, sako daug ką planuotų kitaip. Per dieną numintų ne daugiau kaip 100 kilometrų ir viską darytų lėčiau. Kempinguose paliktų palapinę ir aplankytų visas žymias vietas. Mat per šią kelionę vis pritrūkdavo laiko. Lietuvis nebevažiuotų ir Lenkijos keliais, mieliau juos iškeistų į kelionę traukiniu ar autobusu.

Arnas vežėsi ir nereikalingų daiktų, pavyzdžiui, per daug įsidėjo žibintuvėlių.

„Pasiėmiau drabužių, šiek tiek maisto, įrankių dviračiui taisyti. Būtinas kad ir paprastas kaklo raištis, toks visą kelionę mane saugojo nuo saulės. Vis dėlto reikia pagalvoti apie pačius menkiausius dalykus. Tikrai neišsiversčiau be kroviklio – jis man buvo bene svarbiausias daiktas. Ir dar siūlyčiau kelionei pasiruošti fiziškai“, – patarė A.Vogylus.

Vaikinas, sėkmingai įveikęs 2900 kilometrų, dar šią vasarą planuoja dviračiu pasiekti Suomiją.


 

Autorius: Dovilė BARVIČIŪTĖ

Komentarai

Gaukite mūsų naujienlaiškį

Įveskite savo el. pašto adresą