Kaip demokratijos įranktis tampa grėsme jai

(160218) -- BRUSSELS, Feb. 18, 2016 (Xinhua) -- Dutch Prime Minister Mark Rutte arrives at a two-day European Union summit at EU headquarters in Brussels, Belgium, Feb. 18, 2016. (Xinhua/Ye Pingfan) /CHINENOUVELLE_1122.0333/Credit:Zhou Lei/Xinhua/SIPA/1602191706

Dešimtmečius Nyderlandų politinė partija „Demokratai’66“ vykdė agitacinę kampaniją, kad į šalies politinį gyvenimą būtų įtrauktas referendumas. Pagaliau jai pavyko.

Robertas van Vorenas
Specialiai „Valstiečių laikraščiui“

Internetinis mygtukas

Referendumas esą priartintų politiką prie žmonių, leistų jiems pareikšti savo nuomonę svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais, sustiprintų politikų ryšį su piliečiais. Pagaliau šiai partijai pavyko tai padaryti: Nyderlandų politinę sistemą papildė patariamojo referendumo institutas. Ar buvo įmanoma įsivaizduoti, kad ši naujovė, pristatyta kaip pagrindinis demokratinio valdymo įrankis, taps nedemokratiniais tikslais naudojamu mechanizmu?

Būtent taip Nyderlanduose ir atsitiko per kelis praėjusius mėnesius. Olandų organizacija „Geen Peil“, pati save vadinanti „tendencinga, nemotyvuota ir be reikalo puldinėjančia“, sugebėjo įtikinti daugiau nei 400 tūkst. šalies piliečių, kad jie internete spustelėtų mygtuką „Taip“. Taip jie pareiškė savo valią, kad būtų surengtas referendumas dėl Europos Sąjungos ir Ukrainos asociacijos sutarties. Niekas nesiginčija, kad tai – iš tikrųjų svarbus pasiekimas, tačiau derėtų turėti omenyje, jog spustelėti mygtuką kompiuterio ekrane labai lengva ir nieko nekainuoja. Ypač jeigu jus kas nors patikina, kad tai bus naudinga, padės kovoti su „korumpuotais biurokratais“ Briuselyje, pasipriešinti tiems niekšams ir vagims politikams. Iš tikrųjų didžiausias pasiekimas yra tas, kad pavyko rasti 400 tūkst. olandų, besivadovaujančių tokiais primityviais instinktais ir tuo pat metu mokančiais naudotis internetu.

Kadangi tiek daug piliečių pasisakė už tai, kad būtų surengtas referendumas, Vyriausybei nieko kito nebeliko, kaip jį paskelbti. Tačiau kokį? Balsuoti „už“ ar „prieš“ sutartį, kuri yra tokia sudėtinga, kad vargu ar kas nors ją yra skaitęs, tarp jų ir tie, kurie pasisakė už patį referendumą, ir patys šios politinės kampanijos organizatoriai – Janas Roosas ir Thierry Baudet. Tebūnie žinoma, kad jie niekada nėra buvę Ukrainoje, ir, sprendžiant iš jų pareiškimų ir pastabų, sunkiai įsivaizduoja, kas dedasi toje šalyje. Jų supratimu, tai fašistų ir oligarchų valdoma korumpuota lindynė, kurios pusė gyventojų nori būti kartu su Rusija…

Besigėrinčiųjų savimi žaidimas

Iš tikrųjų politinės kampanijos organizatoriams visa tai nė nerūpi. Ukraina čia niekuo dėta, tai, kaip sakoma, kūdikis, kurį galima išpilti kartu su purvinu vandeniu iš kubilo. Jų tikslas – sukelti abejonių dėl Olandijos narystės Europos Sąjungoje (jie patys tai patvirtina), sujaukti politinę pusiausvyrą šalyje ir užmesti svarbiausią jauką: ar Nyderlandai turėtų būti ES dalis, ar ne? Jie naudojasi šalies piliečių nerimu dėl savo ateities po 2008–2009 m. ekonominės krizės, būgštavimais dėl technologinės revoliucijos ir jos pasekmių, prarastu saugumo jausmu, susirūpinimu dėl svetimšalių antplūdžio šalies darbo rinkoje. Beje, pastaroji baimė yra labai vienpusiška, nes pensininkams olandams turėtų būti leidžiama gyventi kaip karaliams Ispanijoje, blogai elgtis kaip pigiems turistams Turkijos kurortuose, tačiau, neduok Dieve, jeigu anie atvyks į Nyderlandus gadinti mums gyvenimo!

Žinoma, visi šie būgštavimai yra pagrįsti ir visiškai suprantami, tačiau J.Roosui bei T.Baudet ir tai nerūpi. Įbauginti Olandijos piliečiai tėra tik paprastos figūrėlės jų žaidime siekiant valdžios. Tai narcisistų, kurie užuodžia valdžią ir nebežino, kaip savyje suvaldyti jos siekti verčiančias jėgas, žaidimas.

Bet tai dar ne viskas. Politinė arba dvasinė krizė dabar yra apėmusi ne tik Nyderlandus – visą Europą. Gana baugus vaizdas, kur bepažvelgsi. Prancūzijos ultradešiniosios pakraipos politinė partija „Nacionalinis frontas“, kurios veikloje aiškios fašistinės tendencijos, pretenduoja tapti respektabilia politine jėga ir skolinasi iš V.Putino valdomos Rusijos 27 mln. eurų prezidentinei rinkimų kampanijai. Viktoras Orbanas Vengrijoje, politinis „lyderis“, kuriam patinka tverti dygliuotos vielos tvoras ir žaboti žodžio laisvę, nė akimirkai nesusimąsto apie esmines demokratinės vyriausybės taisykles. Matome kairiuosius ir dešiniuosius lyderius – populistus kitose Europos šalyse, tarp jų ir Nyderlanduose, kur vienas šviesiaplaukis populistas rėkauja, ką tik nori…

Teigiama, kad šiuo metu tai didžiausia šalyje politinė jėga. Ne politinė partija, o „judėjimas“ – be narių, vidinės demokratijos, neturintis atoveikio jėgos. Tai vien tik lyderis: visi arba turi jo klausytis, arba eiti lauk… O dar turime tokius ciniškus oportunistus, kaip J.Roosas ir T.Baudet. Vienas iš jų puldinėjimą naudoja kaip pagrindinį politinio derėjimosi metodą, o kitas skelbiasi esąs „svarbiausias intelektualas“ visoje šalyje ir platina nesąmones demonstruodamas puikius manipuliatoriaus gebėjimus.

Laimi trečias

Tai labai liūdnas, bet kartu ir grėsmingas vaizdas. Tai nauja Europos politinė tikrovė, ir ji greit nepasikeis. Referendumas, pristatytas kaip pagrindinis demokratijos įrankis, užgrobtas, o Nyderlandų Vyriausybė – paralyžiuota, nepajėgianti reaguoti, todėl padėtis tik blogėja. Vyriausybė finansuoja referendumo kampaniją ir abejingai, nieko nesiimdama, stebi, kaip „antikampanijos“ rengėjai įžūliai prašo finansavimo agitacijai „prieš“ ir „už“ (arba susilaikyti). J.Roosas, T.Baudet ir kiti jų sekėjai žaidžia su šalies Vyriausybės nekantrumu, tačiau toks žaidimas ardo valstybės demokratinę struktūrą.

Žmonės nesupranta, kad ten, kur du pešasi, laimi trečias. Kaulo jau tyko šuo (iš tikrųjų – vilkas), pasirengęs jį čiupti ir bėgti. Didžiausia grėsmė nuo pat Antrojo pasaulinio yra įsikūrusi Kremliuje: tai KGB nihilizmo ir kriminalinio mentaliteto mišinys, ilgainiui virtęs bauginančia jėga, kuri dabar kelia grėsmę demokratinei Europai. Pagrindinė šio žaidimo taisyklė paprasta – Europos Sąjunga turi subyrėti iki to laiko, kol žlugs pati Rusija. Spaudinėjami visi mygtukai, aktyvuojami visi slaptieji įtakos agentai. Nereikia būti Kremliaus politikos užkaborių žinovu ar sovietologu, kad suprastum, kas čia dedasi. Tereikia pasitelkti savo protą, atmerkti akis, ir pamatysi, kas vyksta.

Tačiau nei ponui J.Roosui, nei ponui T.Baudet visa tai nerūpi. Jie planuoja savąsias „Monopolio“ žaidimo partijas ir jaučia, kad gali laimėti didįjį prizą. Koks skirtumas – garbingai žaisti ar sukčiauti? Jie užuodžia kraują ir yra viskam pasiruošę.

Mes gyvename labai neramių laikų išvakarėse. Net nereikia lyginti, kas įvyko prieš 80 metų. Arba tai suprantate, arba ne. Ateitis parodys, kas teisus, ir tepadeda mums Dievas.

logo


Komentarai

,
Gaukite mūsų naujienlaiškį

Įveskite savo el. pašto adresą