Kas turėtų nutikti, kad mūsų emigrantai sugrįžtų?

Kasmet Lietuva netenka 30 000 – 40 000 savo gyventojų. Kasdien iš šalies išskrenda po pilną lėktuvą laimę svetur bandančių rasti lietuvių. Ir dažniausiai turėdami bilietą tik į vieną pusę. Ar tikrai visiems ten geriau nei keikiamoje Lietuvoje? Jei – ne pyragai, kodėl emigracijos mastas nemažėja? Ir kas turi atsitikti, kad niekas iš čia nenorėtų išvažiuoti, o išvykusieji skubėtų grįžti?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys, buvęs ūkio ministras Kęstutis DAUKŠYS, pirmosios Vyriausybės prekybos ministras Albertas SINEVIČIUS ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Matom vis tuštėjančią Lietuvą. Patys kalti, atsidariusios sienos ar kaimynai?

K.DAUKŠYS: Žmonės važiuoja, kur gali geriau uždirbti. Ypač emigracijos pradžioje vyrai važiuodavo užsidirbt, atvežti žmonoms pinigų, nusipirkti butą, įsikurt ir t.t. Dabar, labai gaila, bet jau išvažiuoja dažniausiai su visomis šeimomis, ten augina vaikus.

Lėmė trys dalykai. Pirmiausia, laisvas judėjimas. Atsivėrus tokiai didelei ES rinkai, nuskridai 1000 ar 2000 kilometrų ir gali uždirbti 5 kartus daugiau negu čia. Antra, manau, Lietuvoje žmonėms neužteko pasitikėjimo valstybe. Čia mūsų, politikų, kaltė. Juk žmonės kitą kartą visai ne dėl ekonominių dalykų, bet dėl tam tikro valdžios požiūrio į juos sparnus pakėlė. Ir trečia, per anksti įsileidome čionai didžiulius užsienio valstybių konkurentus, o tai sužlugdė smulkųjį ir vidutinį verslą, žmonės neteko labai daug darbo vietų. Įsileidome didžiuosius užsienio prekybos tinklus, kurie tuo metu turėjo geresnį finansavimą, didesnius resursus. Mūsiškiai smulkūs prekybininkai konkuruoti, be abejo, negalėjo ir užsidarė.

Žmonių emigracija nuo to ir prasidėjo.

A.SINEVIČIUS: Globaliai žiūrint, aš dabar kartais nebesuprantu, ar Vilnius yra Lietuvos sostinė, ar Lietuva yra Vilniaus valstybės dalis. Juk viskas vyksta Vilniuje. Visas valdymas, nėra jokios savivaldos ir panašiai. Vilniuje yra Lietuvos valstybė, štai taip. Čia viena pusė.

Noriu pakalbėti apie tuos emigrantus, kurie važiavo anksčiau, ir tuos, kurie važiuoja dabar. Kyla labai daug klausimų „kodėl“. Gaila, aš ne Vytautas Petkevičius, negalėsiu „Kodėlčiaus“ parašyti, bet į klausimus „kodėl“ niekaip negaliu rasti atsakymų.

Gali kalbėti visi, kas tik nori (ir mes čia), žinau, kad niekas nepasikeis. Panašiai kaip V.Putinas sakė Amerikos žurnalistams: „Kas sakė, kad pas mus nėra demokratijos? Atsistokit prie Mauzoliejaus, kritikuokit, dėkit į šuns dienas B.Obamą, jūsų joks policininkas nė pirštu nepalies.“ Tai tokia ir mūsų kalbų Lietuvoje prasmė.

Skaitau intelektualų kreipimąsi. Jie konstatuoja faktą, kad 900 tūkst. žmonių (beveik trečdalis) išvažiavo iš Lietuvos, rašo, kad reikia susiimti. Turime ir partijų atstovų nutarimą iki 2030 ar 2035 metų padaryti taip, kad pas mus būtų 3,5 mln. gyventojų. Iš karto į galvą šauna mintis – o kas gimdys tuos vaikus? Iš kur atsiras tas milijonas Lietuvos gyventojų? Sirai ateis arba vidutiniškai po 3,1 vaiko viena mūsų moteris pagimdys? Juokas pro ašaras.

R.PAULAUSKAS: Iš tikrųjų vyksta tragedija ir ji išsitęsusi laike. Iš esmės tai yra visos mūsų Tautos pralaimėjimas, politinio elito, kuris iš esmės yra tas pats visus 20 metų. Visiška diskreditacija. Per tokį trumpą laiką beveik trečdalis tautiečių dingsta! Dingsta jaunoji dalis, ji išsiveža būsimus vaikus, o dažnai jau ir esamus. Vadinasi, ateityje bus nutrauktas kartų ryšys tarp anūkų ir senelių. Bėdos mūsų dar tik laukia. Iki galo visos tos tragedijos dar nematyti.

Kodėl tie žmonės važiuoja ir apskritai kas vyksta? Mes lyginame save su pasauliu ir įsivaizduojame, kad yra kažkur geriau. Ir važiuojame ieškoti to geriau. O ar yra geriau Afrikoje? Nėra. Ar yra geriau Pietų Amerikoje? Nėra. Ar yra geriau didžiojoje dalyje Azijos? Nėra. Ką ir kalbėti, kad nėra geriau buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose. Na, bent jau taip stipriai geriau nei pas mus. O ar jau tikrai yra geriau Europoje? Pietų Europoje dabar labai geriau nei Lietuvoje?

G.JAKAVONIS: Nebent dėl klimato.

A.SINEVIČIUS: Ten nešalta.

R.PAULAUSKAS: Bet nėra to dešimteriopo uždarbio skirtumo, jei lygintume Lietuvą su Graikija, Portugalija, Italija, Ispanija.

K.DAUKŠYS: Ten ir nėra daug lietuvių.

R.PAULAUSKAS: Apie ką ir kalbame. Mes lyginame save iš esmės su keletu pasaulio turtingiausių valstybių visiškai nekeldami klausimo, kodėl jos tokios yra. Ar apskritai mes turime teisę lygintis. Ir tada mauname ieškoti tos laimės būdami nepatenkinti, lygindami šituos rezultatus. Tai vienas dalykas.

Ką mes ten gauname nulėkę? Pradeda žmonės nuo žemiausio lygio, ar ne? Netgi tose turtingose valstybėse jie jokiu būdu negauna dešimtkart didesnio atlyginimo. Jie gauna nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių eurų. Pagrindinė masė mūsų emigrantų gauna tiek.

Nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių eurų, kad ir kur jie atsirastų. O jeigu jie atsirado Italijoje, tai dar ir tą tūkstantį reikia sugebėti gauti. Ir turėkime omeny, kad ten visai kiti mokesčiai.

Tas gyvenimo lygio pasikeitimas toli gražu nėra toks stulbinantis, kaip daugelis įsivaizduojame. Kadangi jie ten neturi buto, turi nuomotis. Taigi didžiąją dalį iš to tūkstančio, gal ir daugiau, jie sumoka už gyvenamojo ploto nuomą. Beje, lietuviai Tarybų Sąjungoje buvo vieni iš pirmųjų pagal butų skaičių šimtui gyventojų. Įdomu, kad ir Europos Sąjungoje šiandien išlieka lyderiai. Lietuviai ir šiandien yra vieni iš daugiausiai turinčiųjų nekilnojamojo turto: žemės, butų ir t.t. Pvz., Vokietijoje tokių yra tik apie 50 proc. O Lietuvoje – apie 80 proc.

Mūsiškiai viską meta ir važiuoja kažkur, kad galėtų didžiąją dalį savo atlyginimo sumokėti už kažkokią pašiūrę. Ir kaip jie ten gyvena! Jie dažnai taupydami pinigus gyvena susigrūdę po kelis. Jie atsiveža dešrų iš Lietuvos. Kitaip sakant, dirba Norvegijoje, o gyvena tarsi Lietuvoje. Ir tada taupydami susikuria iliuziją, kad šiek tiek pagerėjo jų gyvenimas.

Anglija. Žiūri į begales dviaukščių kotedžų, o jie iš esmės yra kaip pas mus sodo nameliai. Lietuvis, kuris iškeitė tokį savo namelį, esantį 6-10 arų plote, Anglijoje būtų tiesiog turtuolis. Tenai, kad rastum kotedžą ir kad prie jo būtų 10 arų, reikia gerai paieškoti. Kodėl apie tai šneku? Todėl, kad mes gyvename iliuzijomis. Ir dažnai važiuojame paskui savo iliuzijas, o tada giname tokį savo apsisprendimą.

Be abejo, yra ir tokių, kuriems pasisekė, kurie iššoko iš pradinio nesėkmių rato. Tai natūralu. Emigrantai, kad ir kur nuvyktų, turi daugiau energijos, labiau nei vietiniai kabinasi į gyvenimą ir dažnai prasimuša. Bet tai yra tam tikras dėsnis.

G.JAKAVONIS: Dirbdami viršvalandžius?

R.PAULAUSKAS: Taip, taip. Bet kas suskaičiuos, kiek tai kainuoja? Socialinių ryšių nutrūkimas, savo aplinkos, giminių ir pan. praradimas. Net ir tie prasimušusieji nuolat yra svečiai. Dabar kitas klausimas. O kiek iš tų žmonių, kurie išvyko, gali save laikyti sėkmės pavyzdžiais? Aš nemačiau Lietuvoje tokių tyrimų, bet, pvz., prieš keletą metų esu matęs tokių tyrimų rezultatus Lenkijoje.

Važinėjo po savo tuos lenkų emigrantų getus ir klausė, ar jūs dabar geriau gyvenate, ar buvo geriau Lenkijoje. (Tai buvo prieš keletą metų, mačiau per valstybinę televiziją.) Pasirodo, kad 70 proc. lenkų emigracijoje gyvena blogiau, nei gyventų Lenkijoje. Jie patys taip sako. Tada klausia tų lenkų, kodėl negrįžta namo. Dažniausias atsakymas: „Gėda.“ Gėda.

A.SINEVIČIUS: Ir pas mus panašiai.

R.PAULAUSKAS: Nes tu jautiesi kaip ir lūzeris.

Pereikime prie dar svarbesnio. Kodėl kai kurie iš mūsiškių ten gyvena geriau? Pirmiausia dėl pašalpų – pašalpos už anglis, pašalpos už vaikus ir pan. Dabar savęs paklauskime, kodėl gali mokėti tas pašalpas anglai, o negali mokėti lietuviai? Arba norvegai? Atsakymas elementarus. Norvegai turi naftos. Jeigu jie neturėtų naftos, gyvenimo lygis ten būtų visai kitas. Ir toks buvo, kol jie neatrado naftos. Mes vėlgi negalime lyginti savęs su jais, nes tai objektyvi realybė. Norvegai turi naftos, mes jos tiek neturime.

Dar įdomesnė situacija kalbant apie anglus. Anglai turi rezervinę valiutą, gali spausdinti tų pinigų kiek nori. Bet ta pati Anglija, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės, yra paskendusi skolose. Žiūrėkite, kaip viskas klostosi. Jie vilioja žmones iš Lietuvos, iš Lenkijos, iš Afrikos, iš Azijos. Vilioja žmones pas save, moka jiems netikrais pinigais pašalpas ir savotiškai tvirkina tuos žmones griaudami mūsų visuomenes, griaudami savo ateities visuomenes. Visi nepatenkinti. Nepatenkinti šeimininkai, nepatenkinti emigrantai ir nepatenkinti mes, nes yra griaunamos mūsų visuomenės.

Aš klausiu mūsų emigrantų, negi jūs galvojate, kad išvykdami kažkur į Europą vykstate į geresnę ateitį. Jūs vykstate tik į šiek tiek geresnę dabartį, kuri kasdien prastėja. Ateitis ten yra labai labai miglota. Ir tie, kurie ten ilgiau gyvena, jau tai jaučia.

G.JAKAVONIS: Paminėtos akcijos, kuriomis bandoma susigrąžinti išvykusius piliečius. O jei mūsų emigrantai visi plūstelėtų atgal į Lietuvą? Darbo vietų neturime, mokyklos uždarytos, visa infrastruktūra sunaikinta.

Kalbėjausi su po ilgos emigracijos Amerikoje grįžusiu Sąjūdžio dainiumi Arvydu Vilčinsku. Klausiu: „Kodėl grįžai?“ Sako: „Dėl to, kad žinojau, kuo grįžęs užsiimsiu, esu dainininkas, iš to ir gyvensiu. Kiti grįžtų į nežinią, kas jiems ką gali pažadėti? Aš nežadėčiau?“ O išvažiavęs buvo jis dėl to, kad po Sąjūdžio atėjo reketo laikai, kai žmogaus gyvybė pasidarė nieko verta. Nemokėsi – nužudys…

K.DAUKŠYS: Visokių emigracijos priežasčių buvo ir yra: reketas, biznis nepasisekė, reikėjo slėptis, pabėgti.

Štai žmogus gyveno Tauragėje – uždarė visus fabrikus, neliko darbo, išvažiavo. Kitas pavyzdys: moteriai – 45-50 metų, išvažiavo į Angliją. Lietuvoje negausi tokio uždarbio, o ji po 10 metų gaus anglišką pensiją, kokius 300-400 svarų, o tai – dideli pinigai. Mano kaimo kaimynas išvažiavo dirbti į Airiją, šiandien jis yra žinomo viešbučio „Radisson“ Dubline vyr. inžinierius. Ten iškilo, o čia – jokios sėkmės. Tiesiog lietuviai yra darbštūs, jie netingi dirbti, yra išsilavinę, sąžiningi. Jie ten vertinami darbuotojai.

Tačiau, pvz., mano švogeris grįžo, jis dirbo statybininku Prancūzijoje. Jis suskaičiavo, kad jam geriau čia gauti apie tūkstantį eurų nei ten gauti du. Čia – šeima, paprastesnis pragyvenimas, kiti dalykai.

Pavyzdžių yra visokių. Pirmiausia mes turime suprasti vieną dalyką – kad dabar esame vienos didelės valstybės dalis. Ir šiandien Lietuva nėra ta vieta, kur daugiausiai galima uždirbti. Tokioje Anglijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje algos didesnės. Dalis žmonių, ypač jaunų, ieško geresnio gyvenimo. Natūralu. Juk anais laikais iš Lietuvos į Tarybų Sąjungos gilumą niekas nevažiavo, nes mes čia gerai gyvenome. Čia visi norėjo atvažiuoti.

R.PAULAUSKAS: Palauk palauk, bet mes išvažiuoti negalėjome.

K.DAUKŠYS: Bet mes galėjome išvažiuoti į Kijevą, į Minską, į Maskvą, į Leningradą. Lietuviai nevažiavo. Nes pragyvenimas čia buvo normalus, netgi geras.

O dabar mes į Europos Sąjungą įstojome, šmakšt – atominę elektrinę ir uždarėme. Elektros kaina buvo 8 lietuviški centai, o dabar perkame elektrą po tiek euro centų jau iš užsienio. Štai ir gyvenimo gerėjimas. Kiek fabrikų pas mus nuėjo šuniui ant uodegos dėl to, kad neišlaikė konkurencijos, nes užsieniečiai turėjo išskirtines sąlygas arba perėmė mūsų gamyklas. O kiek kitų dalykų!

Žmonės lieka be pagrindo po kojomis. Įsivaizduokite žmogų, 20- 25 metus dirbusį savo mieste, konkrečioje gamykloje, turintį vieną specialybę. Kaip jam viską pakeisti? Tad jis ir blaškosi. Ir ta tendencija, kai dabar išvažiuoja su šeimomis, mano galva, yra pati nesaugiausia. Jaunas žmogus be šeimos dar grįš. Bet kai išvažiuoja su šeimomis, kad grįš, sunku tikėtis. Bėda ta, kad lietuviai dažniausiai gyvena ne dėl savęs, jie gyvena dėl vaikų. Išvažiavęs žmogus sako: „Užauginsiu vaikus, jie bus ten, Anglijoje.“ Ir dažnai būna, kad jie negrįžta, nes galvoja, kad jų vaikams ten bus geresnis gyvenimas.

Bet aš tikiu, kai mes atsigausime, kai mūsų ekonomika geriau suksis, kai galų gale atsiras valdžios santykis su visuomene, žmonės grįš.

G.JAKAVONIS: Kada ta ekonomika geriau suksis? Provincijoje jau nebėra darbo net vairuotojams, virėjoms.

A.SINEVIČIUS: Man dar tėvas sakydavo, kad niekas taip žmogaus nesugadina kaip neuždirbti pinigai. Akcentuoju: neuždirbti pinigai. O atsirado jie po 1990-ųjų, pačiais juodžiausiais laikais, tada kaip prekybos ministras prašiau skubiai sustabdyti privatizaciją. Tą, kuri buvo už čekius. Kai į fabrikus ateidavo treninguoti vyrukai, išvarydavo geriausius specialistus. Privatizacija nesustojo.

R.PAULAUSKAS: Be abejo, yra ekonominės priežastys, dažnai jos yra objektyvios, yra ir psichologinės priežastys. Pas mus įvyko ekonominės sistemos kaita. Įvyko labai greitai. Pvz.,viename penkiaaukštyje gyvena milijonierius ir buvęs jo klasės draugas, kuris šiandien pas jį turi dirbt. Tam klasės draugui tai yra nepakeliama. Aš esu susitikęs kaime žmonių, kurie sėdi be duonos, o ten ūkininkas šalia neranda darbuotojų. Klausiu: „Ko tu neini pas jį dirbt?“ Atsako: „Aš geriau mirsiu iš bado, bet pas jį neisiu.“ Dėl to, kad neišsisluoksniavo, visi čia mes kartu augom ir staiga vienas važinėja su maibachu, o kitas – su žiguliukais. Pjauna žmona šitą, kodėl tu toks, o žiūrėk – anas. Tas nepakeliamumas, neišsisluoksniavimas irgi prisideda prie emigracijos.

Žmonės bėga nuo tos sistemos, kurioje žino, kas jam darbą duoda – pažįstamas, bendraklasis, giminaitis. O ten nuvažiavęs jis yra svečioje šalyje, darbdavys yra kažkur. Gyvenime jis to darbdavio nesutiks ir jis ramus. Juk savo kieme pranašu nebūsi.

Kita psichologinė priežastis, kuri siejasi su minėta. Kiekviena visuomenė kiekvienam savo nariui daro spaudimą. Pvz., jeigu mergina – tai kodėl neištekėjai, jeigu vyras – kodėl uždirbi mažiau negu kaimynas, ir t.t. Nes visi tave pažįsta, tu esi čia tarp pažįstamų žmonių, giminaičių, artimųjų. O jeigu tu nubėgi ten, tu pabėgi nuo viso to, tu pasidarai savotišku incognito. Ir nejauti jokio spaudimo. Kita vertus, aišku, esi paliktas pats sau, ten esi pats vienas, neturi jokios aplinkos. Bet kaip kas renkasi.

Bet yra dar įdomesnės psichologinės priežastys, kurios siekia gilius laikus, tuos, kai baudžiavą Lietuvoje panaikino. Kur važiavo mūsų žmonės ieškoti laimės? Į Ameriką. Pvz., mano mama vaikystėje Kartenoje matė lietuvius, atvykusius iš Amerikos. Tai buvo ketvirtasis dešimtmetis. Ir jai užsifiksavo visam gyvenimui, kad tikras rojus yra kažkur ten. Nes iš ten moterys atvažiavo su skrybėlėmis, per Karteną automobiliu jau pralėkė. Ir tiesiog jos kaulų smegenyse, net instinkto lygiu užsifiksuoja, kad čia gyvenimas yra kažkoks ne toks, o kažkur yra tikras gyvenimas, žydintis.

Be abejo, čia stulbinamai prisidėjo bolševikų laikotarpis. Nes mes gyvenome uždaryti, nesvarbu, kad šeštadalyje pasaulio, bet mes į tą pusę nevažiavome. Mes norėjom į kitą pusę, bet mūsų ten neleido. Gyvenimu už tos uždangos mes visi buvome nepatenkinti. Tada ir pradedame kurti iliuzijas apie tą pasaulį, kuriame niekada nebuvome.

Koks buvo visų mūsų noras? Tik išvažiuoti. Kaip nors, tarkim, per fiktyvias vedybas. Pvz., vaikščiojo po Kauną žmogus, buvęs Lenkijoje, visi šaukė: o, jis Lenkijoj buvo, Lenkijoj buvo. O jeigu kas nors buvo Prancūzijoje, tai beveik visą gyvenimą galėjo nugyventi rengdamas susitikimus, vakarus, pasakoti, ką jis matė Prancūzijoje. Dirbti nebereikėjo. Ir šitas bolševikų laikotarpis mumyse suformavo tokį pasakišką Vakarų vaizdą, kuris nieko bendro neturi su realybe. O kai tik atsirado galimybių, atsivėrus sienoms, aišku, visi ir movė į tą pasaką. Pirmiausia tai – grynai psichologinis spaudimas.

Įdomiausia, kad šita iliuzija niekur nedingo. Mes ją ir toliau Lietuvoje kultivuojame, toliau tie visi iš visokių televizorių kalbantys žmonės palaiko tą mitą. Kad ten yra kažkokios europinės vertybės, kurių pas mus nėra. Ir vaikai nuo mokyklos suolo gyvena patirdami tokį spaudimą, kad čia gyvenimas netikras, o ten yra tikras gyvenimas.

Dabar vaikas, augdamas terpėje, kai vyresnioji karta gyvenimo čia nevertina, o kliedi kažkokiomis Europos vertybėmis, ir važiuoja tenai. Kam jam gyventi šitoje nevykusioje kopijoje? Jis važiuoja į originalą. Kam jam valgyti šaldytą slyvą? O kai ten neranda, tada ir prasideda konfliktai. Iš tikrųjų mes nei geresni, nei blogesni už juos.

Pvz., korupcija, apie kurią dažnai šnekama. Pas mus – korupcija, o ten jos nėra? Klausykit, juokas vienas. Jūs paskaitykit Europos laikraščius. Taigi ten apie nieką daugiau nerašo, kaip apie korupciją, kyšius, skandalus, vagystes, žmogžudystes. Visi Europos žinomiausi laikraščiai tik apie tai ir terašo.

Pora pikantiškų pavyzdžių. Dabar sėdo į cypę Prancūzijos vidaus reikalų ministras iš N.Sarkozi (N.Sarkozy) vyriausybės. Kaip manot, už ką? Jis vogė pinigus, kuriuos reikėjo sumokėt informatoriams. Kadangi tai buvo grynieji, jis vogė ir informatorių tinklas liko be pinigų. Štai už ką sėdo ministras. Tokių ministrų kaip Prancūzijoje vardyčiau iki vakaro.

Ispanija. Išviešino politinio elito, valdančiojo politinio elito, slaptas sąskaitas kažkokiose kitose šalyse, paaiškėjo, kad jie metų metus gauna pinigus. Tai apie kokias čia Europos vertybes kalbame? O ką kalbėti apie prekybą žmonėmis, prekybą narkotikais. O gyvenimas skolon? Taigi ES gyvena skolon, lietuvis yra maždaug 10 kartų mažiau prasiskolinęs negu Vakarų Europos vidurkis. Kas kaltas? Priežastys daugiau yra mūsų galvoje, o ne kišenėje.

G.JAKAVONIS: Ką daryti, kad sugrįžtų lietuviai Lietuvon?

K.DAUKŠYS: Ne kad sugrįžtų Lietuvon, reikia žiūrėt, kad Lietuvoje būtų taip normalu gyventi, kad nereikėtų niekur važiuoti. Mūsų regionai yra didžiausia bėda. Šiandien ne tik į užsienį, bet ir į Vilnių, Kauną, Klaipėdą išvažiuoja jauni žmonės. Mažesniuose miesteliuose lieka pensininkai, o tada atitinkamai darbo vietų mažėja. Mažėja darbo vietų, dar labiau važiuoja. Taigi pirmas dalykas – regionų politika.

Antras dalykas. Pvz., Anglijoje labai lengva pradėti verslą. Ten prie tavęs kokius 2-3 metus niekas nelįs, neateis ir neprikibs mokesčių inspektorius. Reikia ir mums palengvinti sąlygas.

Trečias dalykas. Būkim biedni, bet teisingi. Šiandien labai daug jaunų žmonių Lietuvoje mokosi aukštosiose mokyklose. Tiek darbo vietų mes jiems neturime. Net ekonomiką baigusiems. O kur eiti baigusiems teisės vadybą? Jauni žmonės, įgiję tokias specialybes, aukštąjį, nenori eiti dirbti siuvėjais ar dar kuo nors. Tada išvažiuoja į užsienį ir bando ten. Gerai, jeigu iš tiesų randa vadybininko vietą. Neranda – tada sutinka dirbti prastesnį darbą, ten niekas iš artimųjų apie tai nežino. Būtina aukštojo mokslo, viso švietimo struktūrą sutvarkyti, kad būtų ir profesinis mokymas, ir kolegijos, ir universitetai.

G.JAKAVONIS: Kaip įveikti emigraciją?

A.SINEVIČIUS: Nėra už tai rimtai atsakingų. Sudaryta begalė komisijų, o atsakingų nėra. Vaiką gina, žmoną gina nuo vyro, vyrą nuo žmonos ir pan. Jos visos yra viešosios įstaigos, gauna patalpas, kompiuterius, darbo vietas susikuria, o už ką nors atsakingų nėra.

R.PAULAUSKAS: Ką daryti? Pirmiausia aš pradėčiau nuo mokyklos. Ką aš vaikams aiškinčiau? Vaikams bandyčiau aiškinti nuo pat pirmų klasių, iš kur atsiranda pinigai, ką reiškia rinka, aišku, paprastais žodžiais. Iš ko formuojamas biudžetas, kad apskritai suprastų, iš kur tas gyvenimas, iš kur ta alga atsiranda, kad pinigai neauga ant medžių. Kodėl, pvz., Lietuva negali mokėti tam tikrų pinigų, o Norvegija gali. Kad ne mes, lietuviai, čia tokie nevykę, o kad tiesiog yra tam tikros sąlygos, yra tam tikra objektyvi realybė. Kad Lietuva neturi gamtinių išteklių, kokių turi, sakykim, ta pati Norvegija. Kad Lietuva nesiskolina ir mums tiek neskolina, kaip Anglijai, turinčiai savus svarus sterlingų ir rezervinę valiutą. Ir ypač tai, kad Lietuvoje klimatas yra visai kitas.

Kitados tarybiniais laikais buvo mokoma ekonominės geografijos. Dabar kažkodėl ją visi užmiršo. Bet kai tau reikia Lietuvoje 7 mėnesius šildyti, o Anglijoje tereikia 3-4 mėnesius ir tai ten temperatūra nukrenta tik iki +10, kaip gali konkuruoti su jais neįvertinęs šios ekonominės dedamosios? Vaikai turi žinoti, kur jie gyvena. Kad jie išvykdami į pasaulį galėtų suprasti, iš kur jie išvyko. Ir kas pas mus yra gerai, o kas – blogai.

Lietuvoje yra kuo didžiuotis, nors pas mus klimatas šaltokas ir esame nepatikimos žemdirbystės kraštas. Vaikas augdamas turi įsisąmoninti ir istorinę praeitį, kuria mes galime didžiuotis. Didžiuotis ir savo kalbos senumu. Vaikas turi matyti, kad ta kalba yra gerbiama Vilniaus pagrindinėse gatvėse. Tačiau jeigu vaikui mokykloje aiškina, kad reikia gerbti lietuvių kalbą, o jis išėjęs į gatvę mato vien angliškus užrašus, atsiprašau, kaip jam išugdysime pagarbą savo šaliai ir savo genčiai? Galų gale ta pati „Dainų dainelė“. Jau mažiukai dainuoja angliškai, tai kaip tu jam įskiepysi pagarbą savo kalbai? O kas kaltas? Tai mūsų naivumas kaltas, tas kompleksas prieš Vakarus.

Ką dar padaryčiau? Įkurčiau estetikos ministeriją, valstybinės estetikos ministeriją. Kam? Lietuva ne taip jau blogai gyvena, sakiau, pas mus namai didesni negu Anglijoje, pas mus prie namų yra žemės sklypai, kokių Anglijoje retai kur rasi. Bet pas mus nėra tvarkos. Pas mus nėra viešųjų erdvių estetikos. O ten pabandyk nesutvarkyti prie savo kotedžo. Iškart baudą išrašys.

Arba, pvz., Prancūzijos Provansas. Važiuojame, žavimės Prancūzijos Provansu, tomis spalvomis, o pasirodo, kad ten viskas griežtai reglamentuota. Įstatymais įtvirtintos spalvos, pastatų aukštis ir taip toliau. O pažiūrėkit, ką pas mus architektai išdarinėja su miesto aukštingumu. Pažiūrėkit į Paryžiaus senamiestį – viskas kaip nubrėžta. O pas mus – kas užsimanė, kas kur kyšį davė… Ir bendras vaizdas chaotiškas.

Daugiau skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Komentarai