Ko galime pasimokyti iš Nyderlandų?

Pernai atliktas tyrimas Nyderlanduose parodė, kad pensininkai yra pati turtingiausia socialinė grupė. Ne trečia, ne antra, o pati turtingiausia visuomenės dalis! 2016 metais tarptautinis „Mercer’s Global Pensions indeksas“ olandų pensijų sistemą įvertino antra vieta pasaulyje. VU profesorius Teodoras Medaiskis bei LLRI prezidentas Žilvinas Šilėnas tvirtina, kad yra ko pasimokyti iš šios šalies sistemos.

„Dabartinė Olandijos pensijų sistema beveik nepakitusi veikia apie 50 metų. Stabilumas yra pagrindinis privalumas,“ – sunkiai lietuvio ausiai suvokiamus faktus pabrėžia vienos didžiausių Nyderlandų valstybės sektoriaus darbuotojų atlyginimus administruojančios („payroll“ – angl. k.) įmonės „Driessen“ vienas iš vadovų Ad van Zutphen.

Olandai, kaip ir lietuviai, naudojasi trijų pakopų pensijų sistema. Pirmosios pakopos išmokos skaičiuojamos iš valstybės einamojo finansavimo. Tačiau čia visas šių šalių pensijų sistemos panašumas ir baigiasi.

Vidutinė pensija – 1917 eurų

Nyderlandų statistikos departamento duomenimis, vidutinė išmoka pensinio amžiaus žmogui siekia 23 tūkst. eurų per metus arba 1917 eurų per mėnesį. Išmokos senyvoms poroms – 40 tūkst. eurų (3333 eurų/ mėn.).

Tik 4 proc. pensininkų įvardinami, kaip gaunantys „labai žemas pajamas“.

„Driessen“ vienas iš vadovų A. van Zutphen pabrėžia, kad Nyderlanduose sąvokos: „žemos pajamos“, „socialinis minimumas“, yra vertinamos jų šalies standartais. Tokių pajamų pakanka būtiniesiems poreikiams tenkinti: būsto nuomai, maistui, drabužiams.

Po šiuo statistikos ekspertų apibrėžimu talpinami visi gaunantys tik pirmos pakopos, kitaip vadinamas, valstybinės pensijos išmokas.

Už kiekvienus Nyderlanduose dirbtus metus skaičiuojama po 2 proc. valstybinės pensijos. Vadinasi, žmogus išdirbęs 50 metų gaus pilną pensiją. Su mokesčiais ji siekia 1153,35 vienam žmogui, tai yra, 70 proc. nuo minimalios algos. Poros gauna mažesnę išmoką – 794,59 eurų žmogui.

„Manau, pagrindinis trūkumas, kad tai ganėtinai brangu. Pavyzdžiui, valstybės tarnautojai moka pensijų sistemai kažkur apie 20 proc. nuo gaunamų pajamų. Tai pakankamai didelė suma kiekvieną mėnesį,“ – teigia A. van Zutphen.

Jau 10 metų Nyderlanduose įdarbinančios agentūros „Qbis“ vadovas Sergejus Naumčikas labiausiai vertina šios šalies pensijų sistemos aiškumą, paprastumą ir skaidrumą.

„Olandijoje net penktokas gali apskaičiuoti, kiek jo tėvas gaus senatvėje pensijos. Paprastam Lietuvos žmogui būtų naudinga lengvai apskaičiuoti savo būsimąją pensiją ir matyti, kaip ji kasmet kinta,“ – sako S. Naumčikas.

„Apsimoka“ sulaukus 102 metų

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno teigimu, mes, kaip ir olandai, pensijas užtikrinančiai sistemai sumokame daug. Tačiau lietuvių senatvėje gaunama grąža nė iš tolo neprimena Nyderlandų rojaus.

„Jei uždirbi 900 eurų „į rankas“, tai per 40 metų vien senatvės pensijai sumokėsi apie 144 tūkst. eurų. Už tai gausite 400 eurų pensijos per mėnesį. Jei išėję į pensiją tikitės atgauti savo sumokėtą sumą, tai jums reikia gyventi mažiausiai 30 metų – iki 95. Jei uždirbate apie 1500 eurų „į rankas“, tai norint atgauti bent tai, ką sumokėjote, reikės gyventi iki 102 metų,“ – dėsto Ž. Šilėnas.

„Dėl per mažo pensijų finansavimo jų negalima labiau diferencijuoti pagal mokėtas įmokas, kadangi tenka labiau remti mažų pensijų gavėjus. Todėl minimalų uždarbį gavusio žmogaus pensija gali sudaryti net 60-70 proc. jo buvusių pajamų, o didelį uždarbį turėjusio – vos ketvirtį,“ – teigia Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Teodoras Medaiskis.

Per menkas pensijų sistemos finansavimas skatina didelį lėšų perskirstymą. Priešingu atveju, nukentėtų bendras socialinis interesas – neišsprendus finansavimo problemos ir padidinus diferencijavimą, mažai uždirbantys, sulaukę pensijos, liktų be minimalių pajamų.

T. Medaiskis vardina menkų išmokų priežastis: „Tai mūsų viešųjų finansų yda. Mokesčiais ir įmokomis surenkama suma, lyginant su BVP, kaip ir išlaidos viešajam sektoriui, yra per mažos. Tai mūsų negebėjimas pakankamai didelę BVP dalį skirti viešosioms reikmėms per bendrą mokestinę ir įmokų sistemą.“

Sprendimas rastas prieš 50 metų

Profesorius T. Medaiskis įsitikinęs, kad reikalingas didesnis visos pensijų sistemos aiškumas ir skaidrumas. Dabartinė lygiavinė pensijų sistema skatina šešėlį ir nepasitikėjimą. Taip pat visuomenės neigiamą požiūrį didina iki šiol veikianti valstybinių pensijų skyrimo tvarka.

„Kodėl valstybinė pensija skiriama teisėjams, o ne, pavyzdžiui, visiems valstybės tarnautojams? Kaip nusprendžiama kam priklauso pirmo, o kam antro laipsnio valstybinės pensijos – kas yra didelis menininkas, o kas nelabai,“ – su ironija į nusistovėjusią tvarką žvelgia T. Medaiskis.

Profesoriui patraukliai atrodo prieš pusšimtį metų olandų sukurta antros pakopos profesinė pensijų sistema.

„Mano nuomone, valstybines pensijas reikia aiškiai paversti profesine pensijų sistema. Principas būtų – mokant tam tikrą įmoka, būtų galima gauti atitinkamą išmoką. O ne taip, kaip dabar mokama iš bendrų mokesčių lėšų privilegijuotoms grupėms,“ – sprendimą siūlo akademikas.

Lietuva, pagal įsipareigojimus ES, net yra priėmusi įstatymą, kuris reglamentuoja profesinių pensijų fondų veiklą. Bet fondų nėra, nes jiems nėra erdvės. Kitas klausimas, ar tokios pertvarkos kaina nebus didesnė negu nauda.

12 proc. kelionėms

„Nyderlanduose II pakopos pensijų fondų veiklą prižiūri tiek darbdaviai, tiek darbuotojų profesinės sąjungos. Jų atstovai yra fondų valdyboje. Jiems dirba profesionalūs pensijų fondų valdytojai, kurie investuoja akcijų biržoje ir finansų rinkoje. Ir jie išties labai efektyviai veikia, itin vertinant paskutinių kelių metų rezultatus,“ – sako A. van Zutphen.

Nyderlanduose veikia per 300 pensinių fondų. Atsižvelgiant į dirbančiojo amžių fondų valdytojai siūlo investuoti į rizikingus ar mažesnės rizikos finansinius produktus. Tokių įmonių administravimo mokesčiai siekia nuo 2 iki 10 proc.

„Pagrindinis II pakopos trūkumas – tai priklausomybė nuo akcijų biržos svyravimų. Tai truputi rizikinga, bet ilguoju laikotarpiu labai pasiteisina,“ – sako su valstybės sektoriaus darbuotojų atlyginimais dirbantis olandas.

Nyderlanduose pirma pensijų pakopa naudojasi 90 proc. dirbančiųjų, o antra – virš pusės dirbančiųjų.

Laikino įdarbinimo agentūrų darbuotojai irgi dalyvauja II pensijų pakopoje. „Jų interesus atstovaujančiam fondui darbdaviai moka 8 proc. nuo žmogaus atlyginimo, o darbuotojas atseikėja 4 proc. – viso 12 proc.,“ – teigia „Qbis“ vadovas S. Naumčikas.

„Ir antroje pensijų pakopoje dalyvavę olandai, gavę pakankamas išmokas gali sau leisti šiek tiek pakeliauti, nusipirkti nekasdieninių pirkinių. Jie užsitikrina gerą pragyvenimą. Pensinio amžiaus žmonės neaugina vaikų ir neturi nuolatinių didelių išlaidų, tai jiems užtenka mažesnės sumos pragyvenimui ir lieka daugiau laisvų lėšų laisvalaikiui,“ – sako A. van Zutphen.

2 proc. ar 6 proc.

LLRI prezidentas Ž. Šilėnas tikina, kad pasikliauti vieninteliu pragyvenimo šaltiniu – valdiška pensija – ne tik naivu, bet ir pavojinga.

Jo teigimu, pagrindine II pensijų pakopos problema – per menka suma, kurią leidžiama pervesti į pensijų fondus.

„Jei uždirbate 900 eurų „į rankas“ ir pasirinkote 2 proc. kaupti pensijų fonde, tai per 40 metų „Sodrai“ pervesite 132 tūkst., o savo pensijų fondui – 11 tūkstančių eurų. Jei būsite pasirinkę, taip vadinamą, „2+2+2“ sistemą – sukaupsite apie 30 tūkst. eurų. Bet tai yra nedaug, palyginus su 130 tūkst., kuriuos sumokate už valdišką pensiją,“ – pabrėžia Ž. Šilėnas.

Lietuvoje dirbantieji gali atitraukti iš Sodros 2 proc. punktus, jeigu 2 proc. sumoka patys iš atlyginimo. Tuomet valstybė prisideda 2 proc. nuo vidutinio užmokesčio.

„Tai yra, mokestinė lengvata, kai dalį mokesčių tau grąžina, jeigu pats rūpiniesi savo senatve,“ – sako T. Medaiskis.

Nors senatvėje dalyvaujančių toje sistemoje išmoka bus didesnė, nei nedalyvaujančių, tačiau ji nė iš tolo neprilygs olandų gaunamai išmokos daliai iš profesinių fondų.

Būtina didinti imtį

Lietuvoje problemas kelia ir nedidelis kaupiamosios sistemos dalyvių skaičius.

„Vangus dalyvavimas 2 proc. lygyje yra neracionalus. Valdžia pasiryžusi reformuoti: tegu kiekvienas antros pakopos dalyvis nusprendžia, ar jam dalyvauti visu mastu arba grįžti atgal į Sodrą. Kaip tai įgyvendinti yra didelis galvosūkis, nes yra įgyti teisėti lūkesčiai dėl dalyvavimo apimties, teisės išmokoms ir panašiai?“ – pabrėžia profesorius T. Medaiskis.

Pašnekovas įsitikinęs, kad palikus galioti dabartinę pensijų fondų veiklą, būtina didinti joje dalyvaujančiųjų visu mastu, t. y., su ne mažesne kaip 5-6 proc. nuo pajamų įmoka skaičių.

„Tik Lietuvoje žmonės turi pasirinkimą ar nukreipti pinigus į II pakopos pensijų fondą ar ne. Olandijoje tas nėra svarstoma. Visi, galintys dalyvauti sistemoje, privalo kaupti II pakopoje,“ – teigia S. Naumčikas.

Daugiau – ne panacėja

„Žinoma, 6 proc. yra geriau negu 2 proc., bet ne problemų sprendimo panacėja. Kas iš tų santaupų senatvėje, jeigu jums išėjus į pensiją investicinius produktus (ar netgi į auksą ar deimantus investuotas santaupas) parduodančių bus daug, o perkančių mažai – deimanto juk negraušite,“ – pabrėžia T. Medaiskis.

Darbdavius galima dar labiau pakinkyti ir pakelti iki 8 proc., kaip Nyderlanduose, bet jie ir taip daug prisideda prie pensijų sistemos. Jeigu mes didesnę dalį perkeliame į fondus, tai lieka mažiau Sodrai, nukentės dabartinių mūsų pensijų interesai.

„Tik nereikia turėti iliuzijų, kad per kaupimo sistemą, mes galime išspręsti dėl gyventojų senėjimo kylančias pensijų problemas. Demografinis senėjimas kelia rimtus iššūkius abejoms – ir einamojo finansavimo, ir kaupimo sistemoms,“ – galimas pasekmes vardina profesorius.

Akademikas įžvelgia galimą sprendimą – bendrosios (bazinės) pensijos dalies finansavimą perkelti į valstybės biudžetą, nes ši dalis yra perskirstomoji, nepriklausoma nuo įmokų. Tada individualioji pensijos dalis būtų griežtai susieta su mokėtomis įmokomis. Jos finansavimą galima būtų po lygiai padalinti tarp dirbančiojo ir darbdavio, kaip tai įprasta daugelyje šalių.

Tačiau dalį pensijai skirtų lėšų atidavus kaupimui, nemažą dalį būtina skirti sveikatos draudimui, kuris užtikrintų ligos, negalios išmokas.

Pensininkai – Nyderlandų turtuoliai

Trečioji pensijų pakopa, taisyklės yra beveik identiškos tiek Lietuvoje, tiek Nyderlanduose – nuo tam tikros sumos mokestinių lengvatų nėra. Pensiniai fondai už savo valdymą taiko pakankamai didelius komisinius 1-2 proc. nuo sumokamos sumos.

Trečiojoje pakopoje dalyvauja vos keli procentai dirbančių olandų. Dažniausiai ji naudojama, kaip išlyginamasis mechanizmas.

„Pavyzdžiui, mano brolis jau 11 metų gyvena Lietuvoje ir nekaupė senatvės pensijos. Šį trūkumą jis gali kompensuoti dalyvaudamas neapmokestintoje trečiojoje pakopoje,“ – sako A. van Zutphen.

Praėjusiais metais buvo paviešintas tyrimas, kuriame teigiama, kad geriausiai gyvenantys, turtingiausi žmonės Nyderlanduose yra pensinio amžiaus.

„Galbūt jie gerai uždirbo praeityje. Tačiau labiau tikėtina, kad jie pirko namus 1970 ar 1980 metais. Nekilnojamojo turto kainos nuo tada padidėjo 10 kartų. Tad sulaukusieji pensijos parduoda savo namus, persikelia į mažesnį būstą ir taip papildo savo turimas santaupas pensijų fonduose,“ – teigia A. van Zutphen.

Pašnekovas iš Nyderlandų, kaip ir 50 proc. visų olandų, verčiau investuoja į namą nei į III pensijų pakopą.

„Kasmet moku paskolą. Kai sulauksiu 60 metų, namas priklausys man. Tai atsarginis variantas senatvei,“ – sako A. van Zutphen.

„Mes su 0,5 proc. už kiekvienus išdirbtus metus 4 kartais pralošiame Nyderlandams (2 proc. už kiekvienus išdirbtus metus) pirmoje pensijų pakopoje, o antroje pakopoje su savo 6 proc. – 2 kartais. Mes senatvei atidedame 10 proc. ar net mažiau – tai ko čia tikėtis! Olandijoje taikoma taisyklė, kad norint senatvėje gyventi oriai, reikia atidėti 30 proc. pajamų,“ – apgailestauja „Qbis“ vadovas S. Naumčikas.

Ž. Šilėnas griežtai nukerta: „Jei mums rūpi, kaip užtikrinti sočią senatvę, kaupimą senatvei reikia ne stabdyti, o skatinti. Pensininkai, kurie turės du, tris ar net keturis pajamų šaltinius senatvėje, bus nepalyginamai saugesni ir oresni nei dabar“.

Visoje Europoje senstančios visuomenės iššūkis verčia šalių įstatymų leidėjus griebtis už galvų ir diegti demografinių problemų sprendimus. Jie vėlina pensinį amžių, skatina vyresnius žmones kuo ilgiau išlikti aktyviais darbo rinkoje, investuoja į palankias sąlygas jaunoms šeimoms su vaikais, skatina gimstamumą, moterų verslumą.

Tačiau kalbinti ekspertai įspėja, kad šios priemonės Lietuvos pensinės sistemos problemų neišspręs. Jų teigimu, nesiimant ryžtingos sistemos pertvarkos dabartiniai trisdešimtmečiai negalės tikėtis, net dabartinių pensininkų keikiamų išmokų.

Alfa.lt


Komentarai

Gaukite mūsų naujienlaiškį

Įveskite savo el. pašto adresą