Lietuvos pajūris – mirties zona

Kai Baltijos jūroje nukrito lėktuvėlis su dviejais žmonėmis Lietuvoje kilo didžiulis sąmyšis.  Ir teisingai – kiekvienas žmogus yra svarbus ir reikalingas mažai Lietuvai. Bet kai šalyje kasmet nuskęsta po 200-300.

Kas turi gelbėti žmones?

Klaipėdietis Germanas Čepas jau daugiau kaip penkis metus įvairiais raštais atakuoja Lietuvos žinybas dėl žmonių gelbėjimo Baltijos pajūryje, bet sulaukia tik atsirašinėjimų. Aiškėja įdomi tendencija.

Lietuvos karinių jūrų pajėgų nuo 2008 metų valdomas Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras iš viso nieko negelbsti, tik koordinuoja veiksmus. Į Baltijos jūros priekrantę iki 10 metrų izobatos arba, kitaip tariant, iki 10 metrų gylio jis iš viso nelinkęs kištis. Valstybės sienos apsaugos tarnyba gelbsti žmones Kuršių mariose, Uosto direkcija – uosto viduje. Pasieniečiai specialios gelbėjimo įrangos neturi – tam naudoja sienos apsaugai skirtus laivus. Uosto direkcija gelbėjimui naudoja katerį „Žaibas“ ir locmanų katerius. Nei vieni, nei kiti neturi specialiai paruoštų gelbėtojų.

Yra buvę atvejų, kad prie Šiaurinio molo į vandenį įkritusį žmogų atplaukė gelbėti pasieniečiai. Negalėjo priplaukti, kvietė priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos komandą. Šie darbui Baltijos priekrantėje neturi nei įrangos nei gelbėtojų. Nenuostabu, kad po kurio laiko ištraukė lavoną. Panašių atvejų būna dešimtys, bet apie juos nutylima.

Fiksuotas ir toks atvejis, kai Šventojoje bangos ir srovės išplukdė žmogų į jūrą, tris valandas jį blaškė, o gelbėti nebuvo kam. Ir Palangos savivaldybės gelbėtojai neprašė pagalbos iš kitų žinybų.

Kas turi gelbėti žmones Lietuvos pajūryje? Ta funkcija numesta savivaldybėms. Neva jos yra paplūdimių steigėjos ir privalo pasirūpinti žmonių gelbėjimu. Prie paplūdimių jos kažką tarsi ir daro. Bet ne visada sėkmingai ir profesionaliai. Kartais dėl akių pasamdomas kažkoks klubas neva žmonėms gelbėti. Bet iš tiesų jo nariai labiau pramogauja su vandens motociklais, tąso „bananus“, teikia pirčių paslaugas. Surenkamos 18-20 metų jaunuolių gelbėtojų komandos be specialaus gelbėtojų pasirengimo, nes taip pigiau.

Apie tai kokias gelbėjimo priemones turi savivaldybės, kaip jos naudojamos Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras net nežino. Kaip ir nežino, kas atlieka ir ar atlieka gelbėjimo darbus Baltijos jūros pakrantėje pasibaigus maudymosi sezonui. Kas gelbėtų žmogų esant banguotai jūrai, kai pagal savivaldybių gelbėtojų vidaus tvarkos taisykles lipti į jūrą draudžiama esant 3 balų bangavimui?

Jūra – ne savivaldos teritorija

Didžioji dalis Lietuvos pajūrio kaip galima gelbėjimo zona yra niekieno neprižiūrima. Tarkim visi žino, kad žmonės maudosi Karklėje, būna, kad ir nuskęsta. Aštuonių kilometrų pajūrio dalis, kuri priklauso Klaipėdos rajono savivaldybei, tarsi balta dėmė be jokių gelbėtojų.

„Klaipėdos rajono administruojama Baltijos jūros pakrantė maudykloms įrengti netinka dėl vandenyje esančių akmenų. Ir už gelbėjimą atsakingos tarnybos rajone nėra“, – į G.Čepo paklausimą atsakė rajono meras Vaclovas Dačkauskas.

Neringos savivaldybė bent kažkiek stengiasi užtikrinti gelbėjimą ties Nidos ir Juodkrantės paplūdimiais. Paplūdimiuose ties Preila ir Pervalka to nėra. Tas pats ir likusiame maždaug 30 kilometrų ilgio Kuršių nerijos pajūryje

„Baltijos jūra yra labai banguota, dugnas nuolat keičiasi. Pažymėti vietas maudykloms, kur gyliai būtų ne didesni kaip 1,3 metro yra labai sudėtinga“, – teisinosi Neringos savivaldybės atstovai.

Klaipėdos miesto savivaldybė iš viso kratosi prievolės prižiūrėti Baltijos pajūrio vandens maudyklas. Tai daryti savivaldybes įpareigoja Higienos norma 92:2007. Po G.Čepo kreipimosi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą, Klaipėdos savivaldybės atstovai tikino, kad jų teritorinė riba baigiasi ties jūros krantu. Visi teritoriniai vandenys Baltijos jūroje išskirtine teise priklausantys valstybei. Savivaldybė Baltijos jūros pakrantės vandenyse veikianti tik geranoriškumo principu ir neturinti jokių juridinių galių vykdyti Higienos normą 92:2007. Ji negalinti įrenginėti nei maudyklių, nei valyti dugno nuo sąnašų.

Neseniai G.Čepas kreipėsi į Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkę Dangutę Mikutienę ir išdėstė metų metais Sveikatos apsaugos ministerijos nesprendžiamas problemas dėl tinkamai įrengtų paplūdimių, kaip to reikalauja Higienos norma 92:2007.

Jo teigimu, paplūdimiuose nėra pažymėtos vaikų maudymosi vietos, nėra geriamo vandens, nurodant, kad tai įrengti per brangu, retame paplūdimyje yra tualetai, nevalomas paplūdimių viršutinis smėlio sluoksnis, nedezinfekuojamos persirengimo būdelės, šiukšliadėžės.

Pigus gelbėjimas dėl akių

Rimta problema ir pajūrio gelbėtojų kompetencija. Anot G.Čepo, nė viename Lietuvos paplūdimyje nėra profesionaliai parengtų plaukikų-gelbėtojų. Dirbantieji gelbėtojais nėra apmokyti dirbti pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą programą.

Nuomonei, kad gelbėtojai turi būti tinkamai parengti ir praėję atranką pritarė ir Jūrų paieškos ir gelbėjimo koordinacinio centro viršininkas Artūras Andrušaitis. Jo teigimu, įvykus nelaimei, kai patys gelbėtojai neturi pajėgų atlikti gelbėjimus, nedelsdami privalo kreiptis į Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrą. Bet tai, anot G.Čepo, niekada nedarom. Tarp atskirų gelbėtojų nėra koordinavimo. Už nuskendusį žmogų tarsi ir niekas neatsakingas. Filosofija paprasta – pats kaltas, kad lindo į vandenį. Tuo vadovaujasi ir Lietuvos teisėsauga dažniausiai konstatuojanti mirtį, bet netirianti aplinkybių, kodėl nuskendo žmogus, ar gelbėtojai jam laiku suteikė pagalbą.

Atskira problema paplūdimių įspėjamieji ir draudžiamieji ženklai, vėliavos, plūdurų spalvos. Lietuvoje nėra patvirtinta vieningos jų sistemos. Kaip ir nėra nustatyta tvarka, kas turi teikti pagalbą atsitikus nelaimei valstybei priklausančiuose Baltijos jūros vandenyse – tiek naudojamuose paplūdimiuose, tiek nesaugomoje jūros pakrantėje, tiek ne maudymosi sezono metu. Atskira ir labai rimta problema, kas turi teikti pagalbą ir koordinuoti gelbėjimo veiksmus Baltijos priekrantėje iki 10 metrų izobatos?

Formaliai su savivalda susietose srityse valstybės politiką turėtų formuoti Vidaus reikalų ministerija. Bet Lietuvos gelbėjimo sistemoje viskas sujaukta. Dalis funkcijų atiduota kariškiams, dalis numesta savivaldai.

Išeitų, kad visa Lietuvos Baltijos jūros dalis nuo kranto, kur baigiasi savivaldybių teritorijos iki 10 metrų izobatos yra tarsi mirties zona – ir tiesiogine prasme, nes žūsta žmonės, ir perkeltine – nes gelbėjimu rūpinamasi atmestinai su mintimi, kad tai ne mūsų teritorija ir tai darome pigiausiu būdu dėl akių.

Gelbėjimą matydamas kaip rimtą problemą G.Čepas kreipėsi į Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininką Artūrą Paulauską. Išgirdo, kad šioms problemoms jis neturintis laiko. O jog tai tikras karas, kasmet nusinešantis daugiau aukų nei avarijos keliuose.

Komentarai