Mokslininkė: emigrantams ypač svarbu turėti savo šaknis ir išsaugoti kalbą

fb-sv362430

V. Skaraičio/BFL nuotr.

 

Dabar jau kitoks laikotarpis ir žmogaus tapatybė gali būti sudėliota iš mažų gabalėlių, tačiau emigravusiems lietuviams ypač svarbu turėti savo šaknis ir išsaugoti kalbą, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros mokslininkė Kristina Jakaitė-Bulbukienė. „Tarp palmių ir vandenyno nuotraukų pamatęs Gedimino pilį ir gintaro karolius, visai kitaip pradedi vertinti lietuviškus suvenyrus. Nes supranti, kad tai būdas save išreikšti ir kad jis reikalauja labai didelių pastangų“, – kalba disertacijos „Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė“ autorė.

Kartų santykis su lietuvių kalba labai skiriasi

Lietuvos gyventojų emigracija – opi problema šiandienos Lietuvoje. Apie ją daug kalbama visuomenėje, į ją krypsta ir mokslininkų akys (šia tema labiausiai domisi politologai, ekonomistai ar psichologai). Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros mokslininkė Kristina Jakaitė-Bulbukienė pamėgino į emigraciją pažvelgti kiek kitu – sociolingvistiniu aspektu. Disertacijoje „Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė“ mokslininkė aiškinosi, kokiais būdais lietuviai arba lietuvių kilmės asmenys emigracijoje saugo ir iš kartos į kartą perduoda lietuvių kalbą.

Moksliniam darbui buvo pasitelkti projekto „Emigrantų kalba“ duomenys, gauti tiriant JAV gyvenančius lietuvių emigrantus. Mokslininkė pasakoja, kad yra išskiriamos pirmoji, antroji ir trečioji emigracijos bangos: pasitraukę per ir po Antrojo pasaulinio karo ir emigravę po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Visų šių kartų santykis su lietuvių kalba labai skirtingas.

„Atsivežta arba protėvių kalba emigracijoje savaime neišlieka. Palikta savaiminei eigai, ji labai greitai išnyksta. Bendras dėsnis tas, kad pirmoji karta yra vienakalbė, jiems sava viena kalba. Antroji karta jau yra dvikalbė ir geriau moka dominuojančią šalies kalbą. O trečioji karta vos vos moka atsivežtą protėvių kalbą ir savo vaikus kalbina dominuojančia šalies kalba“, – aiškina K. Jakaitė-Bulbukienė.

Ji išskiria kelis veiksnius, kurie ir lemia, kad emigracijoje yra išsaugoma lietuvių kalba. Labai svarbus veiksnys – šeimoje susiformavusios teigiamos nuostatos Lietuvos ir kalbos atžvilgiu. „Žmogaus požiūris į Lietuvą nebūtinai turi būti romantizuotas ir idealizuotas. Bet, kuo nusiteikimas geresnis, kuo šalis atrodo artimesnė ir savesnė, tuo ir kalbą lengviau išlaikyti“, – pastebi mokslininkė.

Anot jos, tyrimas parodė, kad žmonėms rūpi lietuvių kalba. Pavyzdžiui, paklausti, kokia kalba jiems gražiausia, emigrantai atsako „žinoma, lietuvių“. O to paties paklausti Lietuvoje gyvenantys žmonės mini kitas kalbas. „Emigracijoje labai gaji mintis, kad lietuvių kalba yra seniausia kalba pasaulyje, kad panaši į sanskritą, – sako K. Jakaitė-Bulbukienė. – Reikia suvokti, kad dažnoje šalyje lietuvių kalba visiškai nereikalinga ir nenaudinga: nėra kur jos vartoti ir tada reikalingumą ir naudingumą turi pamatyti pats.“

Kalbą išsaugoti nėra paprasta

Mokslininkei teko asmeniškai bendrauti su lietuvių emigrantais JAV. Ilgesys Lietuvai nesvetimas jausmas dažnam emigrantui, nors patriotiškumą, jos teigimu, labiau demonstruoja pokario banga ir jų vaikai: „Jų patriotiškumas labai susijęs su lietuvių kalbos išlaikymu. Kai kurie net sako, kad išlaikė lietuvių kalbą šeimoje, nes nežinojo, kas darosi už geležinės uždangos ir labai bijojo, kad lietuvių kalbą surusins, kad ji išnyks pačioje Lietuvoje.“

Lituanistinių studijų katedros mokslininkė, paklausta, kaip susiklostė, kad pokario kartos lietuvių, pasitraukusių į JAV ar kitas šalis, kalba šiandien mums skamba kiek kitoniškai ir neįprastai, sako, kad taip yra, nes kalba lyg ir konservuojasi, truputėlį sustoja, į ją nebeateina tiek naujovių. „Kitas dalykas – labai veikia dominuojanti kalba (anglų, vokiečių). Tačiau reikia pasakyti, kad tie žmonės lietuviškai kalba puikiai, be klaidų“, – mano K. Jakaitė-Bulbukienė

Kalbų vadyba – terminas, kurį savo darbe vartoja mokslininkė. Tai veiksmai, kurių žmonės imasi, kad pakeistų kitų žmonių kalbinį elgesį. Emigracijoje kalbų vadyba išryškėja labiau, nes šeimai reikia pasispręsti, kaip elgtis su gimusiu vaiku – kokia kalba jį kalbinti. Norėdami išsaugoti lietuvių kalbą šeimose, lietuviai stengiasi kuo daugiau kalbėti lietuviškai, tačiau, pasak mokslininkės, tai nėra paprasta.

„Vaikai priešinasi dėl nuostatų susidūrimo, dėl dominuojančios kalbos. Vienos šeimos kalbėti lietuviškai stengiasi nuolat, kitos nusistato tam tikrą laiką, kai bus kalbama lietuviškai, trečios susitaria, kad ta kalba, kuria yra pradėtas pokalbis, ir bus toliau kalbama“, – vardija K. Jakaitė-Bulbukienė.

Jos teigimu, norint, kad vaikas išmoktų kalbėti lietuviškai, veiksmingiausias šeimoje yra autoritarinis kalbų vadybos būdas, kai stengiamasi šeimoje kalbėti tik lietuviškai, kai yra mažai demokratijos, kai stengiamasi, kad vaikas skaitytų lietuviškas knygas ir turėtų lietuvių draugų. „Tačiau manau, kad šis būdas dabartinėje šeimoje nėra įmanomas, nes pasikeitęs pats šeimos modelis“, – mano disertacijos autorė.

Dabartinis žmogus nebėra toks vientisas

Mėgindama prognozuoti jauniausios emigracijos bangos elgesį lietuvių kalbos atžvilgiu, mokslininkė pripažįsta, kad kol kas labai sunku pasakyti ką nors tikslaus: „Mes turime suvokti, kad dabar jau kitoks laikotarpis: gali grįžti, gali išvažiuoti, gali būti, o tavo tapatybė gali būti sudėliota iš mažų gabalėlių. Pavyzdžiui, truputėlį pagal lietuvę mamą ir pagal brazilą tėvą. Man atrodo, dabartinis žmogus nebėra toks vientisas. Mes patys Lietuvoje turime truputėlį pakeisti požiūrį į kitus ir priimti tuos, kurie jau yra kelintos kartos ir nebūtinai šneka lietuviškai.“

K. Jakaitė-Bulbukienė sako mananti, kad dėl globalizacijos visuomenė tikrai keičiasi, kita vertus, kartu su globalizacija vyksta ir regionalizacija – labai matyti, kaip tolimesnių kartų lietuviams, lietuvių kilmės asmenims pasidaro svarbu būti kažkuo. „Būti ne amerikiečiu, ne australu, bet turėti savo šaknis. Šaknų ieškojimas kartais apsiriboja genealoginio medžio nubraižymu, tradicijomis, patiekalais, o kitą žmogų jis atveda ir į kalbą“, – pastebi pašnekovė.

Šis darbas mokslininkę privertė pagalvoti ir apie tai, apie ką ji anksčiau nebuvo susimąsčiusi: „Ėmėme interviu Los Andžele ir staiga pamatėme, kiek ta lietuvių kalba nenatūrali, kaip jos čia nereikia. O tarp palmių ir vandenyno nuotraukų pamatęs Gedimino pilį ir gintaro karolius, visai kitaip pradedi vertinti lietuviškus suvenyrus. Nes supranti, kad tai būdas save išreikšti ir kad jis reikalauja labai didelių pastangų.“

Rūta Dambravaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt


Komentarai

Gaukite mūsų naujienlaiškį

Įveskite savo el. pašto adresą