Naujajame Amsterdamo oro uosto laikrodyje vaizduojamas žmogus, rankomis piešiantis minutes

Olandų dizaineris Maarten Baas pristato naujausią savo Realaus laiko serijos laikrodžių kūrinį: dešimties pėdų aukščio vaizduojamojo meno laikrodį, kuris įrengtas renovuotoje Amsterdamo Šipolio oro uosto antrojoje poilsio zonoje. Kuriant laikrodį, dizaineris turėjo viename iš tarptautiniu mastu žinomų darbų atsisakyti olandiškų simbolių – tulpių, klumpių ir malūnų. Šią zoną per metus pereina milijonai žmonių.

Realaus laiko laikrodžių serija pirmą kartą pristatyta Milano baldų parodoje 2009 metais. Serijai priklauso kūrinys, pavadinimu „Šlavėjai“. Jame du darbininkai į veikiantį laikrodį 12 valandų šluoja šiukšles; „Analoginis skaitmeninis“, šiame laikrodyje žmogus piešia skaitmenis ant įprastinio skaitmeninio laikrodžio ir „Senelio laikrodis“, jame rodomas vaizdo įrašas, kuriame laikrodžio rodykles suka žmogus laikrodžio viduje. M. Baas išplėtė Realaus laiko koncepciją ir sukūrė programėlę bei naująjį „Šipolio laikrodį“, jame rodomas vaizdo įrašas, kuriame vaizduojamas žmogus su darbiniais rūbais už peršviečiamo ciferblato uoliai piešiantis minutę po minutės tol, kol jūs jį stebite.

„Realus laikas – tai terminas, naudojamas kino industrijoje,“ – sakė M. Baas spaudos konferencijoje. „Tai reiškia, kad vaizduojamos scenos trukmė yra lygiai tokia, kiek truko ją nufilmuoti. Savo Realaus laiko koncepcijoje žaidžiu su šia sąvoka ir rodau vaizdo įrašus, kuriuose laikrodžio rodyklės juda realiu laiku.“ Realaus laiko vaizdo įrašus nufilmuoti trunka 12 valandų ir tiek pat reikia norint peržiūrėti vaizdo įrašą nuo pradžios iki pabaigos, taip puikiai atvaizduojama agonija stebėti laikrodį.

Projekto aprašyme teigiama, kad M. Baas’ą įkvėpė „daugybė beveidžių žmonių, kurie šluoja, valo ir dirba oro uoste, apsirengę savo mėlynomis uniformomis.“ (Amsterdamo oro uoste nėra durininkių moterų?) Šipolio laikrodį M. Baas apibūdino kaip „didelę dėžę, kabančią nuo antrosios poilsio zonos lubų“ ir pridėjo, kad panaudojo pačią tipiškiausią laikrodžio formą.

Siekdamas paaštrinti siurrealizmo jausmą, dizaineris pridėjo kopėčias ir duris, kurių pagalba sukūrė įsivaizduojamą taką, kuriuo vaizduojamas durininkas galėjo įeiti į laikrodį. „Su savimi jis turi raudoną kibirą ir geltoną valymo šlostę, ir ja, sukūręs kiekvieną minutę, valo laikrodžio rodykles. Ir taip po kiekvienos minutės.“ M. Baas sakė, kad raudoną, geltoną ir mėlyną spalvas pasirinko iš pagarbos dviems geriausiai žinomiems praėjusio amžiaus menininkams – dailininkui Piet Mondrian ir architektui / dizaineriui Gerrit Rietveld.