Iš Norvegijos grįžo verkdama: emigraciją iki šiol primena randai

1-4

Daug emigrantų likusiems Lietuvoje nė už ką neprisipažins, ką patyrė dirbdami užsienyje. Vieniems gal gėda pasirodyti silpniems, kiti gal vaizduoja, kad viskas daug gražiau, nei yra iš tiesų. Sėkmės istorijų, aišku, irgi pasitaiko.

Maniškė – ne tokia. Patyriau „laimę“ padirbėti užsienyje ir galiu drąsiai pasakyti – ji nieko verta.

Apie gyvenimą užsienyje svajojau nuo paauglystės. Iš pradžių tikslas buvo vienas – Amerika. Ten visi madingi daiktai, visi gražūs žmonės, visi greiti automobiliai ir dideli pinigai. Paaugus nuomonė truputį pasikeitė. Svajonei išsipildyti, atrodė, užtektų ir Europos šalies.

Pasirinkau Norvegiją. Tuo laiku, kai baigiau profesinę mokyklą, visi važiuodavo būtent ten. Važiuodavo ir girdavosi, kokius paprastus ir lengvus darbus dirba, kiek naujų žmonių sutinka, kokią gražią gamtą pamato ir kiek tūkstančių parsiveža.

Aš kilusi iš mažo miestelio ir net studijos Kaune man pirmaisiais metais atrodė kažkas ypatingo. O galimybė pamatyti ką nors daugiau ir dar užsidirbti? Abejonių neturėjau. Dar ir mama skatino, ir sesė. Abi sakė: „Važiuok, užsidirbsi, visi šitaip prasigyvena, ko tau tupėti.“

Iš pradžių nusprendžiau pabandyti du mėnesius. Buvau girdėjusi, kad kai kuriems nepasiseka su darbdaviais ar užtrunka persikraustymas. Todėl atrodė, kad du mėnesiai – pats tas. Jei viskas būtų pasisekę, būčiau grįžusi tik susikrauti daiktų, atšvęsti su draugais, o tada jau – viso gero, Lietuva, ilgam.
REKLAMA

Prisimenu, į Norvegiją atskridau penktadienį, o pirmadienį nužygiavau į svajonių darbą. Dirbti turėjau skalbykloje – lankstyti šviežiai viešbučiams ir ligoninėms išskalbtas paklodes. Džiaugiausi, kad darbas ne su mėsa ar žuvimi.

Svajonių darbas? Jau antrą dieną paaiškėjo, kad nieko panašaus.

Nesu išlepinta, todėl nenustebau, kad 8 valandas (o jeigu nori papildomai uždirbti – ir 12) per dieną reikia praleisti stovint ta pačia poza ir čiupinėjant paklodes. Problema buvo ta, kad jau antrą dieną nuo chemikalų, kuriais buvo skalbiamos ir valomos paklodės, man prasidėjo alergija.

Alergija ne šiaip sau. Rankas išmėtė pūslėmis, oda paraudo, net veidą išbėrė. Taip ir vaikščiojau visą laiką iki išvažiavimo – atrodydama kaip vėžiagyvis. Skausmas ir niežulys buvo siaubingi. Vos išlaukdavau savaitgalių, kada oda bent kiek atsigaudavo nuo chemijos.

Negana to, bute, kuriame gyvenau su dar trimis merginomis, nuolat tvyrojo keistas kvapas. Tik po kelių dienų kita lietuvė paaiškino, jog su mumis gyvenusi indė nelinkusi laikytis elementarios asmens higienos. O pirmadienį – vėl į trasą.

Ir kas ten sakė, kad išvažiavęs susirasi naujų draugų?

Darbe su tavimi niekas nekalba, nes tu – emigrantas. Ir nesvarbu, kad kiti irgi emigrantai. Jie nori bendrauti tik su norvegais. Problemėlė – norvegai irgi nori bendrauti tik su norvegais. Per du mėnesius ten mačiau labai nedaug normaliai bendraujančių. Visi daugiausia laikėsi atskirai.

Gražios vietos ir kalnai? Dar syki pasakysiu – cha! Norint bent truputį pinigų parsivežti į Lietuvą, reikia labai taupyti. Maistas brangus, todėl valgai vien bulves, makaronus ir užpilamas sriubas. Tai apie kokias dar keliones galime kalbėti? Vieną kartą per tuos du mėnesius su kita lietuve ir jos bernu nuvažiavom pasidairyti, bet tai ir viskas. Pasidairėm, nusifotkinom ir atgal.

Jau trečią savaitę Norvegijoje žliumbiau į pagalvę. O kam pasiskųsi? Mamai negalėjau, didžiavosi manimi ir daug tikėjosi. Sesei irgi ne, palaikė ir skatino važiuoti. Tai ką daryt? Pabliauni, pabliauni prieš miegą, o kitą rytą – atgal į chemikalų rojų.

Šiaip taip tuos du mėnesius ištempiau. Skrisdama į Lietuvą verkiau iš palengvėjimo ir nuovargio. Troškau pagaliau pasikalbėti su žmogumi, kuriam įdomu, ką aš sakau. Kuris apskritai su manim šnekasi! Troškau atsigulusi į lovą nuo smarvės nebekišti veido po pagalve. Troškau nors vieną dieną pajudėti, o ne stovėti 8 valandas kaip įkalta.

Ką nusipirkau iš visų tų „tūkstančių“, kuriuos parsivežiau? Skalbimo mašiną… Kai grįžau į Lietuvą, maniškė sugedo ir teko rinktis: skalbti rankomis ar pirkti naują. Ačiū, pamaniau, su skalbiniais daugiau nenoriu turėti nieko bendra. Taip ir nušvilpė pavėjui tie „tūkstančiai“.

Tam, kad būtų likę nors kiek daugiau pinigų, matyt, Norvegijoje reikėjo badauti. O chemikalų sužalotą odą gydžiausi dar kelis mėnesius. Nuo kai kurių išbėrimų net liko randai.

Taigi dabar žinau, kad ne visi išvažiavę tokie laimingi, kaip skelbia. Tiesiog daugeliui gėda prisipažinti, kad aukso kalnų ten nesikrauna. Juk jei sugrįši, atrodysi pralaimėjęs. Turėsi pripažinti, kad Tėvynė, kurią keikdavai per kiekvieną balių, visgi tau mielesnė.

Jeigu svajojate išvažiuoti, gerai pagalvokit. Kai sakau, kad emigracija – kankynė, galiu už savo žodžius ranką atiduoti. Pati tą kankynę patyriau.

skandinavija.today

 

 


Komentarai

Gaukite mūsų naujienlaiškį

Įveskite savo el. pašto adresą