NYDERLANDŲ MEDIKŲ „TAIP“ ORGANŲ PAĖMIMUI IŠ EUTANAZIJOS „PACIENTŲ“ – DAR VIENAS ŽINGSNIS Į BARBARYBĘ

Nyderlandų medikai siekia padidinti transplantavimui tinkamų gyvybiškų organų rezervą juos paimant ir iš žmonių, kurie nori būti numarinti eutanazijos būdu.

Erazmo mecidinos centras Roterdame ir Mastrichto universitetinė ligoninė jau parengė nacionalines gaires, kurias šiuo metu nagrinėja Nyderlandų transplantavimo fondas.

Jei joms bus pritarta, šios taps privalomos visos šalies ligoninėms ir medikams.

Šio proceso skubinimą sąlygoja transplantacijas atliekančių chirurgų įsitikinimas, kad kartais atliekant eutanaziją yra veltui „švaistomi“ sveiki organai. Medicinos etikos eksperto Gerto van Dijko žodžiais: „5–10 proc. žmonių, kuriems atliekama eutanazija, galėtų būti organų donorai. Nors 5 proc. neatrodo daug, tačiau tai reiškia 250-500 potencialių organų donorų kasmet.“ Jis yra įsitikinęs, kad Nyderlandų gydytojai taip galėtų netgi padvigubinti organų, tinkamų išgelbėti kitų pacientų gyvybes, skaičių.

Techniškai eutanazijos ir organų transplantavimo sąsaja turi daug privalumų. Tai „gyva donorystė“, todėl organai yra „šviežesni“ ir kur kas gyvybingesni, nei paimti iš patyrusių smegenų mirtį žmonių, jų gyvybines funkcijas palaikant dirbtinai. Be to, kitaip nei kitais gyvosios donorystės atvejais, visi organai – abu inkstai, abu plaučiai, visos kepenys, širdis ir ragenos – taps prieinamos. Tai esą suteiktų ir paguodą eutanaziją pasirinkusiems pacientams, žinant, kad mirdami jie gelbsti kitų gyvybes.

Lig šiol Nyderlanduose būta tik šešių organų donorystės atvejų, susijusių su eutanazija. Kaimyninėje Belgijoje, kur eutanazija taip pat įteisinta, jų būta daugiau.

Nors organų donorystė iš eutanazijos pacientų gali pasirodyti labai paprastas reikalas, tačiau čia esama nemažai sunkumų. Dauguma eutanaziją pasirinkusių pacientų serga vėžiu, ir jų organai nėra tinkami donorystei. Patys tinkamiausi pacientai yra sergantys nervų sistemos degeneracinėmis ligomis, kaip antai amiotrofinė lateralinė sklerozė arba išsėtinė sklerozė, tačiau jie sudaro tik labai menką Nyderlandų pacientų, kuriems atliekama eutanazija, skaičių. Nors šie pacientai yra kamuojami progresuojančio paralyžiaus, tačiau jų organai sveiki.

Taip pat esama ir administracinių sunkumų. Daugelis ligoninių nenori leisti gydytojams jose atlikti eutanazijos, jei jie nepriklauso įstaigos personalui. Dauguma eutanazijos „pacientų“ nori mirti namuose, tačiau jeigu jie nori paaukoti savo organus, tada turi mirti operacinėje, toli nuo savo mylimų artimųjų. Tai bus vieniša medicininė mirtis, kuri labai skiriasi nuo jų įsivaizduotos.

Veikiausiai bus sukurtas protokolas su griežtomis gairėmis siekiant užtikrinti, kad pacientai nebus žudomi dėl organų, taip bandant išsklaidyti  įtarimus, susijusius su legalizuota eutanazija:

– Eutanazijos ir organų donorystės procedūros turės būti visiškai atskirtos. Tik tada, jei asmuo atitiks visus eutanazijos kriterijus, jis galės būti tinkamas organų donorystei.

– Idėja paaukoti savo organus turės būti paties paciento, o ne gydytojo.

– Tiktai tas gydytojas, kuris nėra susijęs su organų donoryste, galės patvirtinti, kad pacientas atitinka eutanazijos sąlygas.

– Eutanaziją atliekantis gydytojas privalės pasirašyti pareiškimą, apdraudžiantį ligoninę nuo teismo ieškinių ateityje.

Organų donorystės po eutanazijos idėja nėra nauja. Ji rimtai buvo pateikta Oksfordo bioetiko Juliano Savulescu 2010-aisiais. Viename solidžiausių bioetikos žurnalų „Bioetics“ Dominicas Wilkinsonas rašė:
„Organų donorystė po eutanazijos kirstųsi su mirusių donorų taisyklėmis ir draudimu žudyti. Tačiau  (jeigu bus sukurti derami saugikliai), tai  nenužudys nė vieno paciento, kuris priešingu atveju gyventų… jei mes galime išgelbėti bent vieną gyvybę, tai turi didžiulę moralinę svarbą. Daugybė gyvybių būtų išgelbėta, jei kad ir nedidelis procentas žmonių, pasirinkusių eutanaziją, taptų donorais…Turėtume skatinti ir remti šį altruistinį troškimą.“ 

Stulbina ne tai, kad kai kurie etikai remia organų donorystę po eutanazijos. Bioetikos žurnaluose pilna pakvaišusių idėjų. Stulbina tai, kad Nyderlandų respektabiliausių gydytojų grupė svarsto apie šios politikos įgyvendinimą.

Nejau jie nemato slypinčių piktnaudžiavimo pavojų? Labiausiai akivaizdu, kad pacientai, sergantys neurodegeneracinėmis ligomis, jaus milžinišką spaudimą užbaigti savo gyvenimus, kad kiti galėtų gyventi ilgiau. Jų gyvenimai taps panašūs į klonuotų jaunų žmonių, kurie auginami, kad taptų donorų organais kaip Kazuo Ishiguru romane „Neleisk man išeiti“. Pastarųjų mokytojai ir prižiūrėtojai moko juos paklusnumo ir nuolankumo savo likimui. Mirtis vadinama „įvykdymu“ – jie įvykdo užduotį, dėl kurios gimė.

Panašiai vargšams nyderlandienčiams, sergantiems neurodegeneracinėmis ligomis, bus primenama, kad kuo ilgiau jie gyvens, tuo jaunesni, aktyvesni žmonės turės labiau kentėti. Taigi, šių ligonių gyvenimai prasmingi bus tik tada, jei šie pasirinks eutanaziją. Čia nebūtinas tiesioginis spaudimas. Tačiau jie kasdien girdės šią žinią per radiją ar televizijos naujienas, skaitys blizgiuose savaitgalio žurnaluose. Karališkosios Nyderlandų gydytojų asociacijos etiko Gerto van Dijko žodžiais:

„Kitų žmonių gyvybių išgelbėjimas yra pagrindinis tų, kurie mirs su eutanazijos pagalba, motyvas. Jie žino, kad mirs, ir nori tam suteikti prasmę, paaukodami savo organus. Tai netgi gali tapti paguoda jų artimiesiems. Ir šie žmonės nusipelno savo slaugytojų  pagarbos ir paramos.“ 

Nyderlandai taip pat plečia eutanazijos taikymą žmonėms, kurie yra tiesiog pavargę gyventi. Anksčiau ar vėliau etikai jiems pašnibždės, kad šie gali atsisakyti savo gyvenimo ir jį padovanoti kitiems.

Gražūs žodžiai negali užmaskuoti fakto, kad organų donorystė po eutanazijos yra gryna barbarybė. Vienas esminių Vakarų civilizacijos įsitikinimų yra tas, kad individas turi būti traktuojamas kaip tikslas savaime, o ne kaip priemonė pasiekti tikslą. Nyderlandai atsidūrė prie šios išminties atsižadėjimo bedugnės krašto, pakeisdami ją niekšingiausiu utilitarizmu. Sėkmės jiems.

Iš Aleteia.org vertė Jurga Žiugždienė

Komentarai