Roterdamo meno svetainė: fotografija ir šiuolaikinis menas

Meno savaitės tradicija Roterdame prasidėjo prieš devynerius metus Šiuolaikinio meno mugės organizavimu Van Nelle fabriko (UNESCO paveldas) pastate. Olandija atrodo esanti Europos pakraštyje, maža ir nesvarbi, tačiau taip rodosi tik iš pirmo žvilgsnio ir tik nežinantiesiems. Iš tikrųjų Europai madas ji diktuoja jau nuo 5–6 praėjusio amžiaus dešimtmečių, būdama tramplinas į Europą Amerikos abstrakčiajam menui ir populiariajai kultūrai – muzikai, narkotikams (ir jų legalizavimui), seksualinei revoliucijai (ir porno), taip pat LGBT teisių plėtrai ir joms įtvirtinti įstatymais, eutanazijos idėja ir t. t. Šiuolaikinio meno srityje olandai save pristato ne tik kaip rodančius, kas naujausia ir perspektyviausia (ir progresyviausia), bet netgi manosi tas madas bei tendencijas formuojantys. 

Art Rotterdam meno mugė kaip tik ir yra toks svarbiausias tarptautinis šiuolaikinio meno renginys Olandijoje, į kurį savaitgaliui suvažiuoja meno mėgėjai iš viso pasaulio. Praėjusiais metais joje buvo labai daug fotografijos – atrodė, kad bent pusė šiuolaikinio meno sudaryta būtent iš jos. Šiųmetėje mugėje buvo daugiau tapybos – geros tokios – primityvios, etno… Labai gerai nuteikiančios. Pastaruosius kelerius metus paraleliai vyksta netgi dvi mugės (Art Rotterdam ir Rotterdam Contemporary), nes norinčios dalyvauti galerijos, irgi iš viso pasaulio, į vieną nebetelpa… O kur dar dizaino mugė OBJECT… Nekalbant apie tai, kad miesto muziejuose ir parodų erdvėse ta proga taip pat eksponuojami vienaip ar kitaip su naujausiomis tendencijomis mene susiję dalykai, ir jų tiek daug ir įvairių, kad tik spėk visur apeiti ir sužiūrėti – puikus pavyzdys, kaip miestas, visai nebūdamas ypač gausus kultūros institucijų ar gražus architektūriniu paveldu (jo centras buvo vokiečių subombarduotas karo pradžioje ir ne atstatytas, bet užstatytas moderniai), rado savo nišą ir vienam savaitgaliui tampa tikra naujo, jauno meno sostine, gausiai lankoma, o į joje formuojamas tendencijas atsižvelgiama meno pasaulyje.

Meno savaitės tradicija Roterdame prasidėjo prieš devynerius metus Šiuolaikinio meno mugės organizavimu Van Nelle fabriko (UNESCO paveldas) pastate. Olandija atrodo esanti Europos pakraštyje, maža ir nesvarbi, tačiau taip rodosi tik iš pirmo žvilgsnio ir tik nežinantiesiems. Iš tikrųjų Europai madas ji diktuoja jau nuo 5–6 praėjusio amžiaus dešimtmečių, būdama tramplinu į Europą Amerikos abstrakčiajam menui ir populiariajai kultūrai: muzikai, narkotikams (ir jų legalizavimui), seksualinei revoliucijai (ir porno), taip pat LGBT teisių plėtrai ir joms įtvirtinti įstatymais, eutanazijos idėja ir t. t. Šiuolaikinio meno srityje olandai save pristato ne tik kaip rodančius, kas naujausia ir perspektyviausia (ir progresyviausia), bet netgi manosi tas madas bei tendencijas formuojantys.

„Haute Photographie“ plakatas

Norėtųsi pristatyti Haute Photographie 2017 – didelę tarptautinę galerijų organizuotą fotoekspoziciją kaip vieną vertingiausių Meno savaitės renginių. Dideliam meno mugių, renginių ir parodų šurmulyje – tokia kasmet yra Roterdamo meno savaitė, nebūtinai įdomiausia tai, kas reklamuota garsiausiai, ir dažniausiai tenka atsirinkti apėjus ir apžiūrėjus visko kuo daugiau – žodžiu, atgaline data, kai yra su kuo palyginti. Ši Haute Couture – aukštosios mados – pavadinimą imituojanti ekspozicija žada būti kasmetė. Pernai jos buvo maža, bandomoji laida, šįmet ji jau išsiskleidusi visu dydžiu – estetiškumu ir apimtimi konkuruojanti su šalimais esančio Roterdamo Fotografijos muziejaus ekspozicijomis (skirtumas tik toks, kad čia prie kiekvienos nuotraukos nurodyta ir jos kaina), bendru vaizdu ir turinio lygiu toli palieka ir meno mugių formatu galerijoms pirkti siūlytas nuotraukas bei autorius.

Ester Vonplon „Iš vasarai uždengtų ledynų“

Ne veltui šios, vis dėlto mugės palyginimas su muziejumi yra pirma mintis, kuri apsilankiusiam žiūrovui šauna į galvą, o per penkias Haute Photographie ekspozicijos dienas joje apsilankė 5000 žiūrovų! Buvęs ilgametis Rijksmuseum Amsterdame direktorius Wimas Pijbesas apibūdino dar tiksliau: „The first real boutique art fair in the Netherlands“ – „Pirmoji tikroji ištaigingo meno mugė Olandijoje.“ Howardo Greenbergo galerija iš Niujorko, Ester Woerdehoff galerija iš Paryžiaus, Grundemark/Nilson galerija iš Stokholmo, IBASHO iš Antverpeno ir Kahmann galerija iš Amsterdamo pristatė maždaug 50-ies fotografų kūrybą. Iš vintažinių kolekcijų geriausiai buvo perkamos William Klein, Christer Stromholm, Rene Groebli, Gerard Fieret nuotraukos; iš vidurinės kartos kolekcionierius labai domino Koto Bolofo madų fotografijos ir Stephan Vanfleteren jūrininkų internato berniukų portretai; iš šiuolaikinio fotomeno – Lauros Hospes aktai, Inka ir Nicklas peizažai, Bas de Jager abstrakčios geometrinės erdvės, Bastian Woud nuotraukose kaip per rūką, judesy matomas pasaulis. Parduota buvo vos ne pusė iš visų eksponuotų nuotraukų – štai ką reiškia pateikimas – eksponavimas muziejiniu lygiu!

Stephan Vanfleteren, iš jūreivių internato

Prisimindama atsiliepimus, kad šiuolaikinį meną kritikuoju per stipriai (išgirstus po mano paskaitos apie UNSEEN šiuolaikinės fotografijos festivalį ir mugę Amsterdame praeitų metų rudenį, apie tai rašyta „Nemuno“ žurnale), norėčiau iš karto patikslinti, kad aš ne prieš šiuolaikinį meną, tik jį mielai absoliutizuojantiems nepatinka, kai apibrėžiama konkreti jo vieta bendrame meno lauke ir nusakomi konkretūs jo kokybiniai parametrai. Kadangi Lietuvoje realios meno rinkos nėra, tad joje iki šiol viską sprendžia kultūriniai ideologai ir su pasaulėžiūros performatavimu susijusi konjunktūra, kaip buvo ir seniau. Tik dabar vėjas pučia į kitą pusę – iš tokių pozicijų apie meno kokybę kalbėti rimtai yra neįmanoma.

Šiuolaikiniu save vadinantis menas kelia vieną problemą – jis akcentuoja šiandieną, iš tikrųjų netgi turėdamas omeny, kad jis yra rytdiena. Todėl jis neigia istoriją, neigia mokytojus, įtakas – viskas pasenę, išėję iš mados, išskyrus jį patį – lyg jis būtų atėjęs visiems laikams, gimstantis kasdien naujai, kaip Atėnė Paladė iš Dzeuso galvos, tobulas ir visą įmanomą ateitį jau turintis savyje. Tik bėda, kad, būdamas labai įdomus sau, šiuolaikinis menas nėra labai patrauklus žiūrovui: arogantiškas, susikoncentravęs į save ir savo autorių, kalbantis jo vidine, individualia kalba. Jis nesijaudina, jei mažai kas jį žiūri, dar mažiau kas supranta – nereikia stebėtis, kad tarp žiūrovų ir pirkėjų jo požiūriu greitai susiformuoja lygiai tokia pati nuomonė.

O meno rinka vis dėlto yra rinka, todėl pastebima nuolatinė priešpriešinė srovė – galerininkai netgi į tokį šiuolaikinio meno renginį kaip Roterdamo meno savaitė stengiasi visokiais būdais įterpti kuo daugiau meno, atitinkančio tradicinę estetiką, kontaktuojančio su žiūrovu, vaizduojančio žmones su meile – įterpti meno, keliančio emocinę reakciją – ne vienadienės, bet išliekančios kokybės.

Aut. Takeshi Shikama

Šiuolaikinis menas dažniausiai yra bjaurus, – kam būtų buvusi reikalinga alternatyvi kultūra, jei ji nebūtų vaizdavusi bjaurumo? Grožį ir harmoniją juk tradiciškai vaizdavo pagrindinė kultūros srovė (mainstream), – tačiau į jo įsigalėjimą dabar stengiamasi, kad ir po truputį, grąžinti grožį. Jei šiuolaikinis menas yra spontaniškas, akimirkos, atsitiktinumo fiksavimas, tai stengiamasi priešingai grąžinti ir kūrinius, prie kurių dirbta ilgai, naudotos senesnės ar daugiau darbo reikalaujančios technikos, labiau numatytos kompozicijos, profesionaliai elgtasi su šviesotamsa.. Turinio nebuvimui priešpriešinami gėrio, grožio, amžinybės idealai. Galerininkai nėra kokie nors kovotojai už bendrą žmonijos kultūrinio lygio palaikymą, paprasčiausiai klasika ir estetika yra labiau perkama.

Ekspozicija Haute Photographie tik iš pirmo žvilgsnio atrodo prieš šiuolaikinį meną nukreipta srovė: jos jėga iš tikrųjų yra konteksto sukūrimas, meninės fotografijos plėtojimo atskleidimas, dalį erdvės skiriant ir vintažinei kolekcijai, taip pat dalį ir New Dutch talent – trims jauniems autoriams, kurie, kaip ir įvairūs į ekspoziciją įtraukti stiliai, žanrai ar kryptys, parodyti visi atrodo kur kas geriau. Tiesiog matyti, kad viskas stoja į savo vietas ir visiems tos vietos užtenka. Priešingai – netgi rodosi, jei kurį iš jų išimtum, nuspręstum neberodyti, tai ekspozicijai ir netgi fotomeno raidai ko nors trūktų, ji rodytųsi nepilna.

Šiuolaikinis menas galbūt nėra kaltas, kad sujungia tokias mūsų gyvenamo laiko priešpriešas kaip laikinumą, vienkartinumą (darant greitai tvarumo nereikia, šiandienos naujienos rytoj jau atsiduria šiukšlių dėžėje, tad kam stengtis?), taip pat kartu ir norą tuo menu užsidirbti pinigų, įsitvirtinti pasaulyje, užsitarnauti vardą – t. y. likti istorijoje, kurią pats buvo nubraukęs ir pradėjęs naują, tačiau nesinori, kad ją vėl nubrauktų kiti…

Tik kas turi mokėti pinigus už vienadienį meną? Už vienkartinio naudojimo kūrybą? Vienkartinių žiebtuvėlių juk irgi neperkam – juos gaunam iš kur nors už dyką, randam, pasiimam ir negrąžinam… O vardą, kūrėjo šlovę ir, jei įmanoma, turtus šiandieniai menininkai vis dėlto norėtų įgyti su prasme iš tų laikų, kai kūrybai reikėjo talento, darbo, jėgų. Kai dar būdavo kenčiamos kūrybinės kančios (jei nori būti žymus kaip Mikelandželas, tai ir gyvenk, kurk kaip Mikelandželas, tik to jau niekas nenori).

Aut. Ata Kando

Netgi ir Mondriano fondas, remiantis kultūrą Olandijoje ir turintis duoti jauniems menininkams stipendijas, vis dėlto suteikia jas tiems, kurių darbai jau eksponuojami galerijose, kurių perspektyva (taip pat finansinė) jau įžiūrėta. Kaip tik Art Rotterdam meno mugėje apie šešiasdešimt tokių jaunų talentų atsiskaito už tą finansinę pagalbą, demonstruodami savo darbus. Apie juos kalbėti sunku, nes autoriai jauni, ekspozicija grupinė, nors ir dideliame plote, bet viskas truputį chaotiška – be abejonės, galerininkai ir kolekcionieriai turi išvystytą šeštą pojūtį, kurį pasitelkę atsirenka perspektyviausius.

Aš tik norėjau pažymėti, kas man padarė įspūdį – tai labai didelis atstumas tarp autoriaus koncepto, išsakyto gražiai išleistame už dyką dalijamame kataloge, jo kūrybos moto ar konkretaus rodomo kūrinio sumanymo filosofinės išraiškos, nupasakotos, išreikštos žodžiais, ir eksponuojamojo, realiai sukurto kūrybos rezultato. Matyti, kad galvojama lengvai ir daug, teorinė pusė nėra problema. Problema yra kūrybinės praktikos, kančių, bandymų atsisakymas, nenoras skirti laiko, energijos (galbūt tingumas?), kad būtų galima kuo adekvačiau išreikšti teoriją praktikoje, sukurtame objekte, rezultate. Demonstruojamas rezultatas dažnai neturi nė mažos dalies to filosofinio krūvio energetikos, kurią autorius skelbiasi ten išreiškęs. Kai toks reiškinys pastebimas pas mus, dažniausiai būna kaltinama projektinė kultūros finansavimo sistema: seniau kūrėjas kurdavo meną ir, jau turėdamas rezultatus, vertus rodyti viešumoje, ieškodavo tam galimybės, o dabar pirmiausia būna užsitikrinamas finansavimas, t. y. lėšos išgyventi tam tikrą laiko tarpą, kol bus kuriamas ar įgyvendinamas projektas, kurio rezultatu bus atsiskaityta, nesvarbu, sėkmingas jis bus ar net nevertas rodyti publikai.

Tačiau socialistinėje sistemoje negyvenusioje Olandijoje pinigai (skirti menininkui išgyventi) visada menininkams buvo labai aktualūs. Todėl ir Olandijos meno rinka vadinama rinka ir formuojama ji truputį kitaip. Pavyzdžiu galima imti fotografiją. Lietuvos fotomenininkų sąjunga ar draugija jau vos ne nuo praeito amžiaus vidurio kuria tai, ką olandai vadina fine art photographie – daro fotomeną. Olandijoje maždaug tuo pat metu įsikūrė World Press Photo, apėmusi reportažinę, dokumentinę fotografiją (tiesa, dabar ji apima estetiką bei panašias sritis ir rezultatus rodo visame pasaulyje, nors pirmoji paroda ir konkurso rezultatai vis dar pristatomi Nieuwe Kerk – Naujosios Bažnyčios pastate Amsterdame), kelionių reportažai būdavo skiriami albumams, kultūrinio gyvenimo, reklamos, madų fotografija (taikomoji) – žurnalams, studijiniai portretai – pagal užsakymus… Šiuolaikinės fotografijos pakraipa atsirado kartu su alternatyvia kultūra, kuri pagal savo šaknis buvo nekomercinė.

„Haute Photographie“

Kad kažkas darytų meną tikrąja to žodžio prasme ir dėl paties meno, nesiekdamas juo gauti pelno – tokio reiškinio nebuvo iki tol, kol galerijose meninė fotografija nebuvo pripažinta ir pardavinėjant prilyginta kitoms, tradicinėms, meno rūšims. Dabar, kai fotografija yra išsikovojusi sau visas teises ir fotografijas kaip meno kūrinius pirkti pasaulyje yra pats normaliausias dalykas, tai fotomenas – fine art photography – įrašomas į likusį meno kontekstą tarsi atgaline data – ir tai, kas sukurta dabar, ir tai, kas prieš pusę amžiaus. Dabar iš visa to galima uždirbti, ypač iš fotomeno, kuris patikrintas laiko – investitoriams tai ypač patinka. Taigi gryno šiuolaikinio meno fotografijų dalis rinkoje ir dabar nėra didelė – nors šiuolaikiniai menininkai savo šiuolaikiškumą ir skelbia garsiai, jų dalis bendroje meno rinkoje greičiau mažės negu didės. Paryžiuje kasmetė Photo Art mugė yra pavyzdys, į kurį orientuodamasi šiuolaikinė fotografija įkomponuojama į fotomeno plėtojimo kontekstą, o ne atvirkščiai, sutinka ji su tuo ar tam norėtų pasipriešinti.

Fotografijos draugijoje Kaune esu gavusi keletą knygelės apie Lietuvos fotografiją (Lithuanian Photography Handbook, Vilnius, 2014) egzempliorių, jeigu prireiktų duoti žmonėms, norint juos supažindinti su Lietuvos fotomenu. Ji prasideda nuo I. Giedraitienės ir A. Macijausko, o ne P. Karpavičiaus ar R. Dichavičiaus darbų… Joje yra A. Sutkus ir A. Kunčius, bet nėra J. Kalvelio ar V. Strauko, V. Butyrino ar V. Šontos… Netgi nėra Romo Juškelio, iš kurio estetizmo, manekenų vietoj žmonių, atspindžių vietoj miesto ir rezervistų kareivių negražumo, mano manymu, kur kas įtikinamiau būtų kildinti šiuolaikinę Lietuvos fotografiją – ne tiesioginių mokinių, bet bendros stilistinės įtakos požiūriu. Ir žinant, kad R. Juškelis visada buvo laikomas stovinčiu nuošalyje, atskirai nuo didžiosios ir šlovingosios tuo metu lietuviškos meninės fotografijos mokyklos, viskas perspektyvoje stotų į savo vietas.

Įprasti vardai, didieji ir žymieji, atrodo kažkaip nepatogiai, truputį už plaukų pritraukti, kad atstovautų šiuolaikinės fotografijos Lietuvoje šaknims. Juk tradiciškai Lietuvoje kiekviena jauna fotomenininkų karta save priešindavo buvusiajai – jauną A. Macijauską už kūrybinį agresyvumą išmetė iš Kauno fotoklubo, tolesnei jaunajai kartai – plėšriesiems – jis, jau būdamas fotomeno draugijos Kauno skyriaus pirmininkas, sukūrė atskirą jaunimo sekciją. Bet juk būtų galima ir vienus, ir kitus gerbti, vertinti ir mylėti, populiarinti ir atminti. Deja, šiuolaikiniam menui užsėdus visas kėdes, jei nesi į jo naratyvą įtrauktas, tampi lyg visai ir nebuvęs. Tavęs nelieka. Bent kol kas.

Prisiminiau rudenį dalyvavusi knygos „Švystelėjo kaip meteoras“ pristatyme Kaune, M. K. Čiurlionio muziejuje, kurios autorė Solveiga Daugirdaitė surinko ir išanalizavo visą vaizdinę ir tekstinę medžiagą, mums likusią iš J. P. Sartre‘o ir S. de Beauvoir apsilankymo Lietuvoje 1965 metų vasarą. Ji ypač pabrėžė į akis kritusį tuolaikinį lietuvių didžiavimąsi savo kultūra, menu, pirmavimu visose su tuo susijusiose srityse – tai visomis jėgomis stengtasi parodyti, perduoti, išaiškinti svečiams iš Prancūzijos. Jie turėjo viltį, kad jei svečiai tai supras, įvertins, tai grįžę į Europą užtars už mus žodį, parems mūsų įsitikinimą, kad mes priklausome europinei kultūrai ir turime visas teises, kartu ir kokybinę, būti jos dalimi. Autorė retoriškai paklausė: kas nutiko šiam lietuvių įsitikinimui, tikėjimui, kad jie yra vertingiausi?

Į šį klausimą randame atsakymą senuose to paties A. Sutkaus, tada fotografavusio J. P. Sartre‘ą ir jo gyvenimo draugę ekskursijoje po Lietuvą, interviu: Lietuvai atkovojus nepriklausomybę, mes buvome ant bangos visur – lietuvių fotomeną rodė geriausiose, garsiausiose pasaulio galerijose – jis ten ir gerai atrodė, ir buvo įvertintas. Bet mados keičiasi greitai, konjunktūros ratas pasisuko atsiradus naujoms, vėliau išsivadavusioms tautoms ir valstybėms, tad tapome vis mažiau kam reikalingi ar įdomūs, radosi netgi visai priešingas savęs vertinimas – kai užsienyje mūsų šitaip nebereikėjo, niekas ant rankų nebenešiojo, tuomet didžiavimasis virto gėda, išsigimė į nenorą būti savimi. Imta netgi manyti, kad mus supras ir į bendrą kontekstą priims tik tada, kai prisitaikysime, būsime kaip visi kiti. Gal tikrai pasauliui reikia vis daugiau to paties? Nes iš tikrųjų jam reikia to, ką tuo momentu galima gerai parduoti. Tačiau būti reikėtų dėl savęs, o ne dėl pasaulio akių: mados keistis nesustojo, ir vėl kada nors ateisime į madą, jei iki to laiko dar būsime išlikę ir turėsime ką parodyti.

Už minėtą knygelę apie Lietuvos fotografiją žmonės man padėkoja ir dažniausiai sako: „Kaip įdomu, apie lietuvius fotografus dar nieko nebuvau girdėjęs.“ Tarp jų yra parodų kuratorių, galerininkų. Pvz., labai rimtos olandų fotogalerijos savininkas, jau vidutinio amžiaus žmogus, nuolatinis įvairių žiuri narys, talentų skautas, seniausio Olandijoje fotofestivalio (Naardeno mieste) įkvėpėjas ir organizatorius, paklaustas apie padėtį Olandijoje yra aiškinęs, kas mūsų dienomis vyksta su kartų kaita ir istorijos perrašymu mene: „Kiekviena kita karta pasirenka sau kokį vieną ar porą autorių iš praeities ir save stilistiškai iš jų kildina. Visi kiti tampa (tam kartui) nereikalingi.“ Taigi šia prasme Haute Photographie ekspozicija, prasidedanti Alberto Watsono „Auksinio berniuko“ portretu iš praeito amžiaus aštunto dešimtmečio (kuris kainuoja 75 000 eurų) ir neskubiu žingsniu, autorius ne atmesdama, bet priimdama į bendrą kontekstą ir taip ateinanti iki šios dienos, yra revoliucinga! Ji tarsi balzamas širdžiai kiekvienam, kas dar besąlygiškai neperėjęs į šiuolaikinės fotografijos gerbėjų gretas.

Albert Watson „Golden Boy“ („Auksinis berniukas“)

Man yra buvę, kad, ieškodama visai kitos galerijos, kartą netyčia pakliuvau į fotoparodą „Mario Testino ir Ed van der Elsken“ ir teko mandagiai pasiklausti: „O kas, atsiprašau, tas Edas van der Elskenas?“ Nes kas toks Mario Testino, aš dar žinojau. Pasirodo, tai toks olandų fotografas, kelionių reportažų iš viso pasaulio, fotoromanų iš šeštojo dešimtmečio Paryžiaus, Lotynų kvartalo ir t. t. autorius, dabar pristatomas kaip žymiausias olandų XX a. fotografas. Ir aš buvau pakliuvusi į jo archyvą… Į Haute Photographie ekspoziciją buvo įtrauktos ir trumpą laiką buvusios jo žmona vengrės fotografės Ata Kando nuotraukos. Taigi net jo žmona irgi laikoma labai svarbia olandų fotografe! Viskas, kas susiję su jo vardu, iškart tampa vertinga.

Archyvų paskirtis saugoti viską, kiek įmanoma, bet menininkas net ir po mirties lieka toliau bręsti laike – laikas kaip tik atrenka, atmeta, išgrynina, klasika tampa viena, gal dešimt nuotraukų iš šimtų… Bet jos teikia ir žiūrovui perduoda energetinį visos kūrybos krūvį, kuris nebūtų pasiektas kitokiu būdu, negu sutraukiant autoriaus kūrybą laike. Kitas autorius gal tik viena nuotrauka įeis į fotomeno istoriją, bet jis joje liks – ir kas galėtų jo buvimą panaikinti? Roterdamo fotomuziejuje kaip tik buvo didelė Henri Cartier-Bressono paroda „Europa“ (Europe, what else?). Nuotraukos darytos įvairiose Europos šalyse trečią–aštuntą XX a. dešimtmečiais. Ispanija 1933 m., USSR 1953 m., Turkija 1979 m. ir t. t. Visos atspaustos labai švelniai, vienodu nedideliu formatu, eksponuojamos viena eile per visas parodų erdvių sienas. Pasigilini į vieną ar kitą nuotrauką – lyg ir viskas gerai, kompozicija, tipažai, šviesotamsa – meistras darė, nepasiginčysi. Bet apskritai paroda nuobodi.

Aš suprantu, kad idėja buvo parodyti, jog visi esame europiečiai, kad ir kuriame kampelyje ar kuriuo laiku gyventume. Ir kad mūsų daug – Ispanijos, Italijos ar Rumunijos regionų valstiečiai vieni nuo kitų nesiskiria. Tiktai rezultatas išėjo priešingas – toks įspūdis, kad Europai reikia tų, kurie vienodi, kurie atsisakę visko, kas juos skiria ar išskiria iš kitų – tarsi vienybės dešra, sumaišyta mišrainė, kur jau nesvarbu, kas esi ar kas yra kas. Kitoje muziejaus ekspozicijoje buvo pristatomi iš Jano Cremerio, Olandijos rašytojo ir dailininko, seksualinės revoliucijos herojaus, kolekcijos atrinkti moterų aktai, įvairių autorių daryti įvairiomis technikomis, tarp jų ir Sanne Sannes (1937–1967), kurio nuotraukų Haute Photographie ekspozicijoje buvo galima ir įsigyti. Smagu, kai vaikštai po muziejų, kurio eksponatus panorėjęs gali nusipirkti.

Sanne Sannes, iš archyvų

Aktai pastebimai grįžta kaip žanras, kai nuogas kūnas vėl yra vertinamas ir vertingas kaip (foto)meno objektas – įvairiose Meno savaitės ekspozicijose aktų matėsi daug, ištisi ciklai. Vis dar kol kas dažniau fotografuoti autorių moterų nei vyrų, bet jau estetiški, gražūs, o ne burleskiški ar už LGTB teises kovojantys variantai. Feminizmas šią tradicinę fotomeno sritį buvo kuriam laikui visai užgniaužęs.

Netgi mados fotografą Helmutą Newtoną kritikai apkaltino eroticizmu, kad ir koks menininkas, įžymybė ar jau net klasikas jis fotoistorijoje būtų. Praeitais metais Amsterdamo fotomuziejuje (FoAm) buvo surengta didelė jo retrospektyva, labai įspūdinga, todėl dar nauja atmintyje. Nuogas kūnas, autoriaus akimis, buvo svarbiausia, vertingiausia, įdomiausia, ką buvo galima ir verta fotografuoti, ir tik po to jis buvo mados fotografas. Negalima žmogaus kaltinti už tai, kas jis yra, ar už tai, kad savo kūryboje kuo aiškiausiai reiškia savo esmę. Nes todėl jis ir tapo tuo, kuo tapo – įėjo į fotomeno istoriją, tapo klasiku.

Kitas dalykas, kad ta jo esybė nebuvo ideali: ypatumai išryškėja jo kūrybą lyginant su kitais (mados) fotografais. Ir čia man nepaprastai pasisekė – apsižiūrėjau, kad Kunsthal Rotterdam – pagrindinėje miesto parodų erdvėje – dar iki Meno savaitės pabaigos kabos Peter Lindbergh „A different Vision On Fashion Photography“ („Kitoks požiūris į mados fotografiją“). Atbėgau labai sušalusi (kaip jie ten, Roterdame, tokį ledinį vėją nuo jūros ir išgyvena), porą tramvajų persėdusi, kol iš Van Nelle fabriko atsiradau centre; pastatas didelis, įvairios parodos įvairiose jo pusėse, kol atsirinkau, kur man reikia būti – įėjau į pilka asfalto spalva dažytas, didžiulėmis nespalvotomis nuotraukomis – daugiausia portretais – nukabintas sales ir net ašaros ėmė iš akių tekėti iš to gražumo, kuris mane apsupo!

Grožis ne akimirkai ir niekur neskubantis: gražios moterys – Christy Thurlington, Cindy Crowford, Naomi Campbell – fotografas buvo šios supermodelių generacijos krikštatėvis. Tai jo neslepiama meilė ir susižavėjimas savo fotomodeliais sukūrė merginų karjerą. Jos žiūri iš nuotraukų, iš portretų – matai, kad jos – gražūs žmonės, kad autorius jomis žavisi atvirai. Štai rūbai ar makiažas, ar dar kas nors Newtonui trukdė fotografuoti, o Lindbergho kontaktui su savo modeliais netrukdo niekas. Kontaktas dosnus, atviras, nuoširdus – taip nuotrauka bendrauja ir toliau, dabar jau su žiūrovu, ir įspūdis labai didelis.

Aš netgi turiu tokią teoriją, kad dabar šitiek žmonių fotografuoja ne tik per atostogas ar svarbiomis progomis, bet ir vos ką nors pamatę, bet kuriuo kasdienos momentu todėl, kad mūsų bjaurumo ir depresijos persunktoje visuomenėje žmogus negali žiūrėti į grožį kitaip, kaip tik per diafragmos akimirksnio atsidarymą ir užsidarymą, per objektyvą, per telefono ekraną. Ir ne ilgiau kaip akimirką – kitaip grožio tampa per daug, jis pajuntamas kaip per sunkus sutalpinti savyje, netgi griaunantis. Taip, grožis griauna pilką kasdienybę, depresyvumą, nuovargį, nuolankumą – visa, kam žmonės dabar yra pasidavę ir iš ko, simboliškai kalbant, daugiausia yra sudaryti.

Pavyzdžiui, Kate Moss – atidžiau įsižiūrėjus ji netgi atrodo negraži, o tai yra jos populiarumo paslaptis! Ji rodo save kaip žmogų, tokią, kokia ji yra, ir panašu, kad tai patraukia žmones – atsiskleisdami nuoširdžiame bendravime gal ir mes visi galime būti gražūs? Į ją žiūrėdamas žmogus taip pat atsileidžia, atsikvepia, kurį laiką tampa labiau pats savimi. Prisimenu kadaise matytą lietuviškos TV laidą, kur jaunas A. Baltėnas fotografuoja studijinius portretus ir neskubėdamas apie juos pasakoja. Taip pat – interviu su A. Sutkumi, irgi jo fotografuojamu – kaip seniai tai buvo! Kitokiame pasaulyje kitais laikais.

Peter Lindbergh fotografijų parodos

Ten pat, Roterdamo Kunsthal kino salėje, dideliame ekrane buvo demonstruojamas Peterio Lindbergho filmas „Models.The Film“. Dar prisėdu, prieš pat išbėgdama į traukinį: judančiame kadre dviejų gatvių sankirtoje, kažkokiame senamiesčio kvartale, pasodinta Linda Evangelista, su dvidešimtųjų metų šukuosena ir makiažu, graži kaip dievaitė, tinklinėmis kojinėmis ir didžiuliu vyrišku švarku ant pečių, groja akordeonu, instrumentą pasidėjusi ant kelių. Kai nuo stambaus plano pereinama prie vidutinio, matome, kaip pro šalį einanti stora moteriškė su prijuoste net nepasižiūrėdama įmeta pinigėlį – tarsi tai būtų normaliausias dalykas pasaulyje – šitiek grožio… Bendras planas parodo už kampo stovinčius keletą limuzinų, filmavimo grupę, patį Lindberghą, susiėmusį už galvos, kažką aiškinantį. Bežiūrėdama suprantu, kad menas ir yra tai, kai nelieka nei erdvės, nei laiko, kai nesvarbu viskas, kas praeinama, kai skrieji kaip kosmose – tu ir meno kūrinys, lyg kokia savarankiška galaktika. Kai akys verkia, o širdžiai norisi dainuoti. Nežinau, dėl ko – gal todėl, kad gyveni.

Frank W. Ockenfels III „David Bowie“

Išėjau iš parodos labai pakylėta: kam fotografuoti konceptualų galai žino ką, kai gali fotografuoti žmones? Kam užsiimti savęs dokumentavimu, išsigalvojimais, kai turi tokią prabangą, kad gali kontaktuoti su pasauliu, liudyti jį, tirti jo esmę, kuri taip ir išlieka paslėpta nuo kitų? Nesusilaikau nepaminėjusi pavyzdžio – jau išėjusio svarbaus mūsų, lietuvių, fotografo Pauliaus Normanto. Jis iki galo išliko senosios mokyklos fotografas, kai fotografuojant naudojančiųjų juostelę Vengrijoje (kur jis gyveno) su juo tebuvo likę trys autoriai, bet apie tai būtų kita, platesnė, kalba.

P. Normantas taip pat išliko ir senosios mokyklos žmogus. Yra tekę girdėti pasakojant žmones, sutikusius P. Normantą ir keliavusius su juo per Lietuvą tuo pačiu keleiviniu mikriuku, mačiusius, kaip jisai bendravo su kitais keleiviais, jam nepažįstamais ir nežinomais. Kaip greitai jis užmegzdavo pokalbius, kokie jam buvo įdomūs tie žmonės, su kokiu dėmesiu jis klausė jų pasakojimų! Ne visi gimstame su tokiais įgūdžiais, bet juos galime išsiugdyti, pvz., stengdamiesi tapti gerais fotomenininkais.

Tik, gaila, ne šiuolaikinės fotografijos… Nors gal ir tai pasikeis – gerai būtų, kad netektų ilgai laukti, kol dar atsimename, nepamiršome, į ką galime lygiuotis, kol dar tokią tradiciją Lietuvos fotomene galime pratęsti. Man gerai – aš esu iš tos kartos, kuri fotomeno parodas matė tada, kai jos buvo rodomos, lietuvių fotografų nuotraukų ciklus tada, kada jie ir buvo sukurti. Ir jų tuomečiame kontekste. O dabar kiek dar yra žmonių, turinčių savo atminty tą bendrą lietuvių fotografijos mokyklos vaizdą, sukurtą per ilgą laiką, kartu su pačios mokyklos plėtra? Taip, yra fotoalbumų, yra Lietuvos fotografijos istorijos knygų. Netgi parodų retrospektyvų būna. Galbūt labiausiai trūksta žiūrėjimo į visa tai su meile, branginimo, didžiavimosi tuo – visa istorija, kokia ji buvo, visa ji juk yra mūsų. Visa ji esame mes.

Tai pamiršus, gali tekti to, ką patys geriausia turėjome, važiuoti mokytis pas svetimus, į Europą. Ir net nebežinoti, kad mokysimės to iš naujo – Europa fotomeno plėtojimą kaip tik dabar ir įvertina, ir atranda.


Komentarai

, ,
Gaukite mūsų naujienlaiškį

Įveskite savo el. pašto adresą



 

Apklausa

Ar dirbate šeštadieniais?

Loading ... Loading ...