Ten, kur lietuviškas pasas – egzotika

carpediem21

Pažintines keliones į užsienį paprastai planuoju gerokai iš anksto, bent prieš keletą mėnesių. Šį kartą teko nuspręsti per dieną, tiksliau, – per tiek laiko pasirinkti kryptį, o dėl galutinio tikslo klavišą nuspausti per kelias minutes. Taip įsigyjamos „degančios“ kelionės. Šį kartą – lėktuvo bilietai į daugeliui negirdėtą ir egzotinę Kiurasao (olandų k. – Curacao).

Nenuostabu, jei negirdėjote šalies tokiu pavadinimu, – nė vienas draugas ar pažįstamas nežinojo, kas tai ir kur. Apie Kiurasao salą išgirdau prieš keletą metų viešėdamas pas pažįstamus Nyderlanduose: jie į šią šalį Karibų jūroje, apie 60 km nuo Venesuelos, bėga nuo Europos darganotų rudenų ir žiemų. Kiurasao buvo Nyderlandų Karalystės dalis iki 2010 m. spalio, tačiau ir tapusi nepriklausoma išlaiko glaudžius ryšius su šia Europos valstybe: Nyderlandai tebeatsakingi už šios šalies salos 150.000 gyventojų gynybą ir užsienio politiką. Kiurasao abiturientai studijuoti skrenda į Nyderlandus, iš čia importuojama didesnė dalis maisto produktų ir kitų prekių. Tačiau daugeliui šalies gyventojų ir pareigūnų pažintis su Europa baigiasi ties Nyderlandų valstybine siena. Tai patyrėme jau oro uoste. Pasienietis ilgai vartė lietuviškus pasus, tada nuėjo padiskutuoti su rangu vyresniu kolega, kol įsitikino, kad Lietuva – taip pat valstybė, o jos piliečiams lankantis šioje atogrąžų saloje vizų nereikia.

Pasirinkimo viražai

Ir iš Lietuvos į tolimas šalis pasitaiko galimybių keliauti už „toookias“ kainas, kokių anksčiau pavykdavo rasti tik didžiųjų Vakarų Europos šalių turizmo agentūrų paskutinės minutės pasiūlymuose. Aplankyti šią Karibų egzotiką rūpėjo senokai, tačiau lėktuvo bilietų kainos neįsisprausdavo į biudžeto rėmus. Gerokai pigesnius nei įprasta bilietus į Karibus iš Varšuvos per Amsterdamą vieną popietę aptikau „Makaliaus“ naujienlaiškyje. Bilietus pirkome skubiai ir nesigailėjome: sala pateisino aktyvaus poilsio, gamtos stebėtojo ir egzotikos mėgėjo viltis.

Apsigyvenome, kaip dažniausiai būna, pas vietos gyventojus, – taip gali pažinti šalį iš pirmų lūpų. Per tinklalapį „airbnb.com“ susisiekėme su šeima šalies sostinėje Vilemstade. Prašoma kaina – apie 83 Lt už naktį – buvo patraukli. Automobilį tinkama kaina išsinuomoti radau per kelias dienas. Informacijos apie lankytinus objektus internete prisirinkome kelias dešimtis lapų. Kelionei pasirengta.

Plikledis karštyje

Ilgalaikė ir svari Nyderlandų įtaka lemia, kad Kiurasao, žemėlapyje įsmeigta šalia Pietų Amerikos, turi mažiau šiam regionui būdingų savybių nei Europai ar Šiaurės Amerikai.

Savarankiškai keliaujantis žmogus lankytiną šalį renkasi pagal daugelį kriterijų, tarp jų svarbią vietą skiria ir saugumui. Užbėgant įvykiams už akių, reikėtų pasakyti, kad per porą savaičių nei vieninteliame salos mieste Vilemstade, nei kur kitur nedraugiškų žvilgsnių neteko pajusti, nekalbant apie fizinę grėsmę. Vietiniai, kurių dauguma – palikuoniai vergų, prieš pusantro šimto ir daugiau metų atplukdytų iš Afrikos, – paslaugūs ir draugiški.

Civilizuotą Europą primena ir eismas. Salą, kurios ilgis – apie 60 km, o plačiausia vieta – apie 14 km, lengviausia išnaršyti automobiliu, jį išsinuomojome visam buvimo laikui. Vairuoti siaurais, vingiuotais, per kalvas šokinėjančiais keliukais buvo paprasta. Vietos vairuotojai paslaugūs – šalutiniu keliu atsirėmus į pagrindinę gatvę ar bandant sukti į kairę, automobilių eilė sustoja, kad galėtum į ją įsilieti. Tiesa, greitis miete ribojamas iki 40 km/h, o užmiestyje – iki 60 km/h. Per lietų, kurie ne liūčių sezonu čia retenybė, griežtai perspėjama važiuoti ypač atsargiai. Patarimo verta laikytis: per porą savaičių lietus pliūptelėjo tik kartą, bet vos sušlapęs kelias tapo slidesnis nei Lietuvoje per plikledį. Su vandeniu sumišę dulkės ir tepalai asfaltą padengė lipnia slidžia koše, – posūkyje vos pavyko suvaldyti šonu slystantį automobilį. Toliau riedėjau kaip per laidotuves.

Šimtinė Karibuose – ne doleris

Praktinių patarimų skyrelį pradėčiau nuo to, kad ne visi JAV dolerių banknotai Kiurasao yra doleriai. Pirmą dieną už juos nieko nepavyko nusipirkti, nes… niekur nesutiko priimti šimtinės, o kitokių banknotų nebuvome išsikeitę.

Saloje galima atsiskaityti ir vietos valiuta – Nyderlandų Antilų guldenais, ir JAV doleriais (kursas fiksuotas – 1,75 guldeno už dolerį), tik mažesnio nominalo banknotais. Banke dolerius keičia į vietos valiutą tik pateikus pasą, o jis buvo paliktas nuomojamame kambaryje.

Įsigyti butelį vandens ir, tuomet atrodė, apsisaugoti nuo mirtino troškulio, kurį kelia 34 laipsnių atogrąžų karštis, pavyko su banko kortele, jas čia priima beveik visur.

Beje, grynųjų – smulkių dolerio kupiūrų ar vietos guldenų – privalu turėti. Jų reikia mokant už paplūdimius ar gultus juose (nors dalis paplūdimių nemokami, bet gultai kainuoja), kavinukėse, perkant daržovių turguje ar pakelėse.

Verta aplankyti

Pirmiausia – verta aplankyti bent keletą Kiurasao paplūdimių, kad pamatytum tai, kuo galbūt ligi šiol gėrėjaisi tik televizoriaus ekrane.

Savaitgaliais vietos gyventojai su gausybe šaltkrepšių persikrausto į paplūdimius. Po skėčiais iš palmių lapų ir palmėmis susirenka giminė ir džiaugiasi gyvenimu.

Paplūdimių kasdienybę paįvairina juose besikapstantys gaidžiai su vištomis, savo dalies tykantys katinai, laukinės kiaulės, išdrąsėjusios iguanos, krabai. Krepšius su maistu reikia saugoti ir nuo antpuolių iš oro. Be priežiūros paliktų maišelių turiniu susidomi trupialai oranžinėmis krūtinėmis – nacionaliniai šalies paukščiai. Progos ką nors nugvelbti nepraleidžia ir būriai aplink zujančių cukrapaukščių, nors daugelio paplūdimių kavinukėse jiems įrengtos lesyklėlės, nuolat papildomos cukrumi.

Dar spalvingesnis grožis laukia tų, kurie prigriebė nardymo reikmenis. Skrendant į Kiurasao jie pravers, mat sala garsėja daugybe nardyti tinkamų vietų. Paviršinis nardymas sudomins net tuos, kurie bijo galvą po vandeniu nuleisti, nes vos įbridus jau gali išvysti žavingą žuvį drugelį ar vietos žvejams siaubą keliančią gražuolę žuvį liūtą (ši invazinė rūšis garsėja rajumu, todėl negailestingai naikinama). Paplaukus kiek giliau tarp koralų ir uolų plyšiuose galvas kaišioja žalios murenos ir dryžuoti jūros unguriai. Bet nuostabiausia plaukioti su vėžliais.

Keliaujant po salą maršrutas dažnai vingiuoja šalia Flamingų įlankos – paukščių stebėjimo entuziastams tai tikra palaima. Kitų paukščių pamatysi visoje saloje, kolibrių – Kristofelio nacionaliniame parke.

Vėžliai pagal grafiką

Kai rinkdamas informaciją apie Kiurasao perskaičiau, kad čia su vėžliais galima plaukioti ne tik Jūros akvariume, bet ir atviroje Karibų jūroje, pamaniau – dar vienas triukas turistams vilioti. Panašiai pagalvojau, kai Lagūnos paplūdimyje (Playa Lagun) pasigėrėjęs margaspalvėmis žuvimis išbridau į krantą, o priėjęs gultų pardavėjas paklausė, ar jau atplaukė vėžliai.

Pamaniau: „Ką jis čia buria? Įlanka vos 100 m pločio, paplūdimyje turškiasi dešimtys žmonių. Ar išdrįs vėžliai į tokią žmonių marmalynę brautis?“ O vyras dirstelėjo į laikrodį ir ramiai tęsė: „Jau ketvirta valanda, jie visada atplaukia trise ir laiku.“

Supratau, kad tai ne juokai. Griebiau akinius, vamzdelį ir vėl į jūrą. Vos atsispyriau nerti toliau, kai keli metrai nuo kranto vandens paviršiumi pro pat nosį tingiai mojuodamas letenomis vėžlys tarsi nuplazdeno – iškišęs virš vandens galvą dar įkvėpė oro. Nekreipdamas dėmesio į žmones jis nėrė prie povandeninių uolų ir ėmė skabyti nuo jų žolę. Netrukus išnėrė dar vienas, gerokai didesnis, šarvuotasis. Prie vėžlių sustingau gerą pusvalandį.

Pagal grafiką vėžliai atplaukia ir prie kitos salos – Mažosios Kiurasao. Į šią negyvenamą vos puskilometrio pločio ir poros kilometrų ilgio salą būtina nuplaukti, jei knieti paplaukioti su vėžliais. Ir ne tik. Čia – miltų rupumo balti paplūdimiai, krištolo skaidrumo vanduo, sukiužę laivai ant kranto. Tikra romantika.

Orų prognozė – iš dviejų skaičių

Prieš kelionę tinklalapiuose nuolat tikrinausi Kiurasao orų prognozes. Netikėjau, kad taip gali būti, net pamanydavau, ar tik nebus „užstrigę“ salos termometrai: dažniausiai 10 dienų prognozei užtekdavo dviejų vienodų skaičiukų – dienomis visuomet 29, naktimis – 27 laipsniai karščio (tokia ir jūros vandens temperatūra).

Tai buvo tiesa, tiksliau – beveik tiesa, nes dienomis termometras pakildavo iki 32–36 laipsnių karščio. Rugpjūtis ir rugsėjis saloje – karščiausi mėnesiai, mat tuomet nusilpsta vėjas, kuris kitu laiku sumažina karščio pojūtį. Spalio antra pusė–sausio pradžia – irgi ne geriausias metas lankytis saloje, nes pila atogrąžų lietūs.

Dėl tokių karščių gyvenamąjį būstą verta užsisakyti su kondicionieriumi. Vietos žmonės išgyvena tik su atvirais langais ir palubėje nuolat besisukančiu ventiliatoriumi.

 

Dėl alinamo karščio kopti į aukščiausią saloje Kristofelio kalną po 11 val. draudžiama. Nieko keista – net ankstyvą rytą kopiant prakaitas bėgo per alkūnes, o marškinėlius teko gręžti kelis kartus. Svilinamas karštis ir drėgnas klimatas įveikia net stipriausius – pirtyje nelengva sportuoti.

Vidurdieniais galima lankyti olas, alijošių plantaciją ar garsiąją likerio gamyklą Čobolobo plantatoriaus namuose. Alijošiaus plantacijos parduotuvėje įsigysite originalių lauktuvių, o likerio gamyklėlėje – paragausite gėrimų iš larahos aromatingų žievelių (laraha vietos gyventojai vadina dėl kartumo nevalgomą Kiurasao auksinį apelsiną).

Per karštymetį galima ir papietauti kad ir Vilemstado centre vietinių mėgstamoje turgaus valgykloje „Plasa Bieu“. Ji panaši į didelį kluoną, pristatytą klijuote dengtų stalų. Vaizdas gal ir nekelia pasitikėjimo, bet patiekalai autentiški, o lėkštės pripildomos gausiai – mėsos troškinio porciją už 16 USD įveikti pavyksta ne kiekvienam.

 

Turistų pamėgtieji

Pažintis su Kiurasao jūros akvariumo gyventojais atims beveik visą dieną. Vien programos čia trunka keturias valandas: kiekvienas gali maitinti rajas, ryklius, flamingus, įsiamžinti nuotraukoje bučiuojantis jūros liūtus, dresuojantis delfinus ir plaukiantis su jais, su vėžliais ir rykliais. Kelionė laivu į Mažąją Kiurasao taip pat trunka visą dieną, ją pataria įsigyti visi, kurie lankėsi saloje. Turistai plūsta ir į salos vakarinėje dalyje veikiantį Jančio (Jaanchi’s) restoraną, jis garsėja iguanų sriuba ir troškiniu. Paragavau. Ne be reikalo vietos gyventojai iguanas vadina medžių vištomis – jų mėsos skonis panašus į vištieną.

Hato urvai – rekomenduotina pažintis su vietos indėnų aravakų piešiniais ant uolų, juose galima lankytis tik su gidu.

Ir pabaigoje – apie kainas. Maistas kainuoja beveik tiek pat, kaip Lietuvoje. Tik jų guldenas vertingesnis, todėl tenka dauginti iš 1,5. Geriamo vandens saloje nėra, visas distiliuojamas iš jūros, todėl ir kaina atitinkama.

Vaisiai ir daržovės gerokai brangesni, nes visi, išskyrus saloje augančius kokosus, atplukdomi iš Venesuelos ar Afrikos.

Lankomi objektai kainuoja po 5–20 JAV dolerių, dienos žvejyba jūroje, kelionė su sočiu maitinimu į Mažąją Kiurasao, pasiplaukiojimas su delfinais – 100 dolerių žmogui.

Kainos – europietiškos ir amerikietiškos, nes salą kasmet aplanko per milijonas turistų iš Europos ir JAV.

vz.lt | ARTŪRAS MANKEVIČIUS


Komentarai

Gaukite mūsų naujienlaiškį

Įveskite savo el. pašto adresą