Urbanizacijos pavyzdžiai, garsinantys Nyderlandus

bendrabuciai-66317422

Lietuvos didmiesčiuose galima rasti ne vieną teritoriją, kadaise naudotą pramonei, tačiau šiuo metu apleistą. Urbanistai nuolat pabrėžia tokių teritorijų konversijos būtinybę.

Nyderlandai – viena iš šalių, kuriose galima susipažinti su puikiai išpildytais pramoninių teritorijų konversijos pavyzdžiais. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos organizuotas turas dar kartą padėjo tuo įsitikinti. „Statyba ir architektūra“ pristato keletą buvusių pramonės teritorijų konversijos pavyzdžių.

Menininkų ir jaunimo organizacijų iniciatyva

Buvusi laivų prieplaukos ir remonto vieta „NDSM yards“ Amsterdame (NDSM olandiškai – Nederlandse Droogdok en Scheepsbouw Maatschappij). Viena didžiausių Nyderlandų dokų ir laivų statybos kompanijų uždaryta 1984 metais. Greta Ij upės krantų Amsterdamo šiaurėje esanti teritorija kurį laiką buvo apleista, tačiau 1990 metais sulaukė menininkų ir jaunimo organizacijų susidomėjimo. Parodytos iniciatyvos rezultatas – „NDSM yards“ tapo svarbiu traukos centru ir kuriasi tarsi atskiras miestas. Dabar čia galima rasti modernių biurų, senus sandėlius iš naujo prikėlė kūrybinės industrijos ir pradedantieji verslą, čia pat įsikūrę iš laivų konteinerių pastatyti studentų būstai. Buvusi apleista teritorija dabar yra viena prioritetinių Amsterdamo erdvių kūrybai ir subalansuotai plėtrai įgyvendinti.

Išskirtinis „NDSM yards“ statinys – tai 270 metrų ilgio biurų pastatas „Kranspoor“. Jis yra vienas ryškių moderniosios olandų architektūros pavyzdžių Amsterdame. Pagrindiniame „NDSM yards“ angare įsikūrė meno miestelis ir riedutininkų bei riedlentininkų parkas.

„Į teritorijų konversijas Nyderlanduose žiūrima gana drąsiai ir plačiai. Pavyzdžiui, atėjus sunkmečiui, kai nėra galimybių kokybiškai įsisavinti teritorijas, senos laivų remonto dirbtuvės yra paverčiamos darbo erdve jaunam verslui, kūrybininkams ir smulkiosioms įmonėms. Erdvės suformuojamos panaudojant paprasčiausias medžiagas – tam, kad būtų užtikrintos komfortabilios, bet minimalios sąlygos dirbti. Patalpos sukuriamos ne mūru, bet paprastu gipso kartonu, šildomas ne visas angaras, o tik darbo erdvės. Būtų galima tik spėlioti, ar tokį projektą pavyktų įgyvendinti Lietuvoje“, – laivų remonto vietos konversiją Amsterdame analizavo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius.

Architekto, bendrovės „Ambra investicijos“ vadovo Gintaro Pociūno nuomone, įkurti eksperimentinį biurą nenaudojamame gamybinės ar sandėliavimo paskirties pastate Lietuvoje būtų problemiška dėl Darbo inspekcijos reikalavimų. Apšvietimo, vėdinimo, evakuacijos reikalavimai neatitiktų galiojančių teisės aktų. Iš esamų jau nebenaudojamų, faktiškai atgyvenusių medžiagų pagaminti baldai prasilenktų su darbo saugos reikalavimais, ir darbdaviui grėstų nemalonumai. Išliktų tradicinė su automobilių statymu susijusi problema – lietuviška nuostata naudotis tik nuosavu automobiliu dar nepasikeitė.

„Įrengti ir eksploatuoti laikinuosius, konteinerinius pastatus ar paviljonus buvusiose gamybinėse, sandėliavimo patalpose bei nenaudojamose teritorijose būtų pernelyg sudėtinga. Galbūt net neįmanoma dėl neatitikimo esamai sklypo ar pastato paskirčiai – Lietuvoje tai kažkodėl be galo svarbu. Laikinųjų statinių statuso būtų tradiciškai kratomasi visais įmanomais būdais. Nes nėra nieko pastovesnio už laikinumą, kai bet koks menkavertis statinys Lietuvoje lieka amžinai ir nėra galimybių jį likviduoti neįsiveliant į varginamus ir brangius teisinius ginčus su „nukentėsiančiu“ savininku“, – pastebėjo G. Pociūnas.

Anot jo, Nyderlanduose kaskart buvo akcentuojamos plačios savivaldybės teisės greitai ir efektyviai spręsti šiuos klausimus. Lietuvoje to tikrai nėra, ir faktinis tokios situacijos suvaldymas būtų didžiausia baimė. Be to, savivaldybės neturi nei tuščių sklypų, nei nenaudojamų pastatų, todėl apie tokius eksperimentus nėra pagrindo galvoti. O valstybė turi svarbesnių reikalų.

Daržovės auga daugiabučių kiemuose

„Scheibroek Zuid“ projektas. Prieš pertvarkant pokario statybos teritoriją Roterdamo mieste ir siekiant ją labiau pritaikyti bendruomenės poreikiams, daug dėmesio buvo skirta daugiakultūrės bendruomenės įpročiams ir gyvenimo būdui išsiaiškinti. „Scheibroek Zuid“ projektas gali būti pavyzdys, kaip galima rasti socialinių sprendimų socialinei įtampai mažinti, bendruomeniškumui ugdyti, gyventojų aktyvumui skatinti.

Projektas įgyvendintas siekiant lanksčiai pažvelgti į tvarios konversijos galimybę, pritaikyti novatoriškus energijos naudojimo sprendimus, pasitelkti netradicinius ūkininkavimo mieste metodus, šitaip įgyvendinant socialines ir ekonomines programas.

„Pertvarkyti pokario statybos rajoną Roterdame reikėjo dėl kelių priežasčių: senstančių pastatų ir augančios socialinės įtampos tarp įvairių socialinių visuomenės grupių. Būtent socialinės įtampos mažinimas tapo atskaitos tašku kuriant pertvarkymo planą“, – atkreipė dėmesį LNTPA vadovas M. Statulevičius.

Imigrantų ir mažesnes pajamas turinčių gyventojų apgyvendintas rajonas pertvarkytas tariantis su bendruomene, siekiant sukurti užimtumą jautriausioms grupėms – vaikams ir moterims. Todėl daugiabučių rajone įkurti daržai, kuriuose auga mums įprastos daržovės, daržus prižiūri ir jais dalijasi vietos bendruomenė. Dalis daržovių auga ant šaligatvių pastatytose dėžėse – olandai taip užaugintas daržoves vadina ekologiškomis, nors jos auga viduryje miesto. Lietuvoje ekologiškai daržininkystei keliami daug didesni reikalavimai.

„Rajone taip pat veikia restoranas, kuriame kelias dienas per savaitę jaunimas ruošia iš aplinkui užaugintų daržovių maistą ir jį parduoda. Vėlgi tai sunku įsivaizduoti Lietuvoje dėl sudėtingo nepilnamečių įdarbinimo reglamentavimo“, – sakė M. Statulevičius.

Architektas G. Pociūnas teigė, kad teisinė mūsų šalies bazė ir tuo besivadovaujančios kontrolės institucijos visada apeliuoja į Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktus, kurie neleistų tokios veiklos, kokia yra įprasta pagal „Scheibroek Zuid“ projektą.

„Pas mus po pamokų moksleiviai negalėtų dirbti, čia pat vietoje mokytis, praktikuotis, padėti restorano virtuvėje. Tam iš karto pasipriešintų Valstybinė darbo inspekcija. Galima išlyga tokią veiklą traktuojant kaip edukacinę, tačiau lieka daug neatsakytų klausimų dėl galimų traumų ir atsakomybės.

Daržas daugiabučio kieme? Didžioji dalis daugiabučių Lietuvoje nevaldo žemės sklypų, kuriuose stovi. O jeigu valdo, sprendžia automobilių statymo klausimus. Daržininkystė būtų galima tik pagal nutylėjimą, antraip bendrija turėtų gauti žemės valdytojo, savininko sutikimą imtis bet kokios veiklos. O tai ypač sudėtinga norint turėti žemės ūkio paskirties sklypą ar jo dalį tokioje vietoje. Vėl būtų keliamas sklypo paskirties klausimas“, – įsitikinęs G. Pociūnas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje galiojančios higienos normos vienareikšmiškai neleistų daržininkystės kieme šalia automobilių stovėjimo aikštelės, o juo labiau vazonuose prie gatvės. Apie ekologinį tokio daržo aspektą neverta net pradėti kalbėti. Tai būtų visiškas nesusipratimas.

Architektas mano, kad Lietuvoje prie daugiabučių esančių daržų produkciją parduoti būtų neįmanoma nė vienai maitinimo įstaigai. Dovanoti labdarai – irgi ne, reikėtų tokio ūkio registracijos.

„Mano nuomone, Lietuvos daugiabučių kiemus panaudoti kokiai nors kitai veiklai, o ne gėlynams, prižiūrimiems estetiniais tikslais, teisėtai sunkiai įmanoma. Net sunkūs betoniniai vazonai, lauko baldai, vaikų žaidimų aikštelių įrenginiai, pavėsinės yra traktuojami kaip potencialiai sklypo valdytojo interesus galinti pažeisti veikla, jeigu tam nebuvo gauti leidimai, sutikimai, parengtas projektas. Geresnio gyvenimo aspektas šiuo atveju nevertinamas. Aktualiau yra tai, kas atsakys, jeigu kas nors dėl šių įrenginių nukentėtų, susižeistų. O tokia novatoriška ir niekaip nereglamentuota veikla būtų tik papildomas galvos skausmas sklypo savininkui“, – stebėjosi G. Pociūnas.

Iš nenaudojamų daiktų – biurai ir būstas

„De Ceuvel“ projektas Amsterdamo šiaurėje šalia Van Hasselto kanalo. Jį įgyvendinant teritorija buvo suplanuota kaip darbo vieta kūrybinių ir socialinių industrijų atstovams. Savivaldybė panaudos sutartimi perleido žemę konkursą laimėjusiai iniciatyvinei grupei dešimčiai metų.

Dabar buvusių uosto įrenginių, valčių prieplaukų ir kitokios patalpos naudojamos dirbtuvėms. Įgyvendinant projektą siekiama darnos su aplinka ir visiško energinio nepriklausomumo. Energijai gaminti pasitelkiami atsinaujinantys energijos šaltiniai, visas lietaus bei nuotekų vanduo išvalomas, filtruojamas ir naudojamas vėl. O augmenija padeda valyti užterštą gruntą.

LNTPA vadovo M. Statulevičiaus nuomone, „De Ceuvel“ yra išskirtinis projektas, inicijuotas vien dėl sunkmečio, kuris sustabdė savivaldybės plėtros planus Amsterdame.

„Tai tikrai eksperimentinis projektas. Kartu su Belgijos mokslininkais bandoma išvalyti užterštą dirvožemį auginant įvairius augalus, nes įprastas dirvožemio valymas atsieitų labai brangiai. Projekto ašis – sukurti darbui ir komercijai tinkamą darnią erdvę, pasitelkiant kartą jau naudotas medžiagas. Ant kranto ištraukti laivai Nyderlanduose registruojami kaip nekilnojamasis turtas, būtent tokie laivai ir seni jų konteineriai yra virtę visuomeninėmis erdvėmis ir mini biurais ar kūrybos atstovų darbo erdve“, – olandų sumanumu stebėjosi M. Statulevičius.

Kvadratinio metro nuomos kaina tokiame pastate, kuris visiškai pritaikytas darbui, vadovaujantis Amsterdamo savivaldybės reikalavimais, negali viršyti 5 eurų per mėnesį. Dalis šių pastatų yra šildomi saulės baterijomis, vietoje surenkamas lietaus vanduo panaudojamas kanalizacijai, o surinktos nuotekos filtruojamos ir naudojamos augalams laistyti.

Eksperimentinis projektas vykdomas kelerius metus. Priklausomai nuo rezultatų jis gali būti pratęstas. Anot M. Statulevičiaus, panašių projektų galėtume turėti ir Lietuvoje, pirmiausia Klaipėdoje, kur nenaudojamus laivus galima puikiai pritaikyti gyvenimui ir darbui. Vilniuje ar Kaune veikiau įmanomas projektas, kur dideli angarai būtų skaidomi į mažesnes erdves ir taip kuriami traukos centrai.

Trumpa dosjė
Projekto architektai: „OTH Architecten“
Pareikšta iniciatyva: 1997 metai
Statybų pradžia: 2006 metai
Statybų pabaiga: 2007 metų lapkritis
Projekto komanda: Trude Hooykaas, Julian Wolse, Steven Reisinger, Gerald Lindner
Struktūros inžinieriai: „Aronsohn raadgevende
ingenieurs“
Įranga: „Huygen Installatie adviseurs“
Projekto vadovai: „Grontmij“,
„Kats & Waalwijk“, „Gorinchem“
Sukurtas plotas: 12,5 tūkst. kvadratinių metrų

Gintaras Pociūnas, architektas, bendrovės „Ambra investicijos“ vadovas 

Nemanau, kad sėkminga, naudinga ir įdomi praktika neįmanoma Lietuvoje. Bet reikia labai stipraus vietos savivaldos palaikymo, ypatingo priežiūros institucijų geranoriškumo ir proceso dalyvių kūrybiškumo apeinant biurokratines kliūtis.

Bendra nuostata Lietuvoje yra drausti bet kokią veiklą, kuri yra nereglamentuota ir valdininkams nesuprantama. Visai kitokią praktiką galima išvysti Nyderlanduose. Ten matytų projektų dalyviai nėra finansiškai stabilūs. Jeigu taip būtų pas mus, bet kokia „neįveikiama“ kliūtis gali lengvai nužudyti naivų jaunatvišką entuziazmą, dėl kurio visi tie procesai ir vyksta.

Mindaugas Statulevičius, LNTPA direktorius 

Vienas esminių Nyderlandų didžiųjų miestų planavimo bruožų – visa atsakomybė tenka savivaldybei. Kas konkrečiai turi įsikurti numatytose vietose, dažniausiai sprendžia savivalda, o plėtotojai konkuruoja idėjomis. Laimi tie projektai, kurie žada sukurti daugiau darbo vietų ir atnešti mokesčių į miesto iždą.

Kitaip nei pas mus, Olandijoje savivaldybėms priklauso apie du trečdalius visos žemės, todėl jos gali drąsiai griauti atgyvenusius projektus ir keisti juos naujais. Tačiau projektavimas ir diskusijos dėl naujų idėjų užtrunka labai ilgai. Dėl tos pačios priežasties nemažai miestų Nyderlanduose, kurie vis dar laiko save sunkiai atsigaunančiais po sunkmečio, patyrė rimtų finansinių sunkumų, nes nemažai skolinosi pirkdami naujus sklypus.

Tačiau tokia tvarka leidžia miestui daug geriau kontroliuoti būsto fondą: griauti senus daugiabučius, statyti naujus ir aprūpinti gyventojus prieinamu būstu. Lietuvoje, kuri neturi municipalinio nuomojamo būsto, daugiau kaip 23 tūkst. šeimų vis dar laukia eilėje socialinio būsto.

Olandai juokiasi, kad neturi rūpesčių su aikštelėmis automobiliams, jiems kur kas labiau trūksta vietų, kur palikti dviračius. Ilgametė kultūra naudotis dviračiais leidžia atlaisvinti nuo automobilių ištisus rajonus, kur net nėra suplanuota gatvių ar automobilių stovėjimo vietų. Ištisi kvartalai pasiekiami tik dviračiais, ir taip sukuriamas labiau parko, o ne gyvenamojo rajono įspūdis.

Žurnalas „Statyba ir architektūra“

 

 


Komentarai

,
Gaukite mūsų naujienlaiškį

Įveskite savo el. pašto adresą