Užsieniečiai lietuviškų darbo standartų neatitinka: geriausi darbuotojai svetur – lietuviai

Ne kartą viešumoje skambėjo emigrantų istorijos, kai užsienyje įsitvirtinti norintys lietuviai pirmiausia sudoroja tėvynainius. Todėl kiekvienas atvejis, kai kurdinantis svetur kliaunamasi išskirtinai lietuvių parama, skamba egzotiškai.

momentu priėmėme nerašytą sprendimą remtis lietuviškais resursais: ką įmanoma, daryti Lietuvoje arba per Danijoje gyvenančius lietuvius“, – pasakojo V.Veikalas.

Kosminiai danų įkainiai

Didžiuliame Kopenhagos prekybos centre duris atvėrusios CROCS batų parduotuvės baldai ir net reklaminės iškabos yra pagamintos Lietuvoje.

„Lietuvoje įmonei prireikus kortelių skaitytuvo, paskambini į banką, parašai prašymą ir jau kitą dieną gali jį turėti. Tuo metu Danijoje reikia kreiptis į tarpininką, užpildyti specialias formas, pasirašyti sutartį – aparato išdavimas užtrunka bent savaitę. Internetą parduotuvėje ten įveda per mėnesį. Jei kas nors sugenda, arba moki milžiniškus pinigus, arba gauni pažadą „sutvarkysime“ ir ilgai lauki“, – šypsojosi V.Veikalas. Danijoje gyvenantys lietuviai, kurių kontaktus parūpino viešosios įstaigos „Versli Lietuva“ konsultantai, atliko visus parduotuvės apdailos ir įrengimo darbus.

„Bendraudamas su danais supratau, kad mūsų mentalitetas labai skiriasi: aš sakau viena, o jie supranta visai kitaip. Su lietuviais viskas aišku ir sklandu. Darbai pajudėjo iš karto, kai per rekomendacijas susisiekiau su Danijoje statybų ir apdailos verslu užsiimančia lietuvių įmone. Likau labai patenkintas – darbo kokybe, atsidavimu, greičiu ir, žinoma, paslaugų kaina. Danų pasiūlymai, kalbant apie užmokestį, priminė kosmosą“, – neslėpė V.Veikalas, šiuo metu sukaupęs išsamų lietuvių Danijoje kontaktų sąrašą – pradedant statybininkais, baigiant įmonėmis, kurios yra pasirengusios teikti paslaugas Danijoje.

Lentynose – tik pusė batų asortimento

Prieš kelis mėnesius Kopenhagoje pradėtas lietuvių verslas tolydžio įsisiūbuoja, tačiau pradžia buvo nelengva. Pavyzdžiui, parduotuvės atidarymas, turėjęs įvykti penktadienį, vėlavo pusantros dienos dėl to, kad pasamdyti konsultantai danai niekaip nespėjo į lentynas sukrauti prekių.

Minimalią algą danas suvokia taip: aš atėjau į darbą. Jei nori, kad iniciatyviau aptarnaučiau klientus – mokėk daugiau.

„Turėjau skristi atgal į Lietuvą, todėl pardavėjams nurodžiau savarankiškai atsinešti ir išdėlioti prekes. Sako: „Jokių problemų – geros kelionės!“ Nusileidęs Vilniuje skambinu ir klausiu, kaip sekasi? Sako: „Oi, gerai!“ Paprašau atsiųsti nuotraukų, kad matyčiau, kaip viskas atrodo. Prasideda išsisukinėjimai: „Ai, darbo diena jau baigėsi, tai rytoj.“ Kitą dieną parduotuvė irgi nebuvo atidaryta, o kai galiausiai ji atvėrė duris, lentynose buvo tik pusė mūsų asortimento. Esu pats krovęs prekes, todėl puikiai žinau, per kiek laiko tai atlikčiau vienas, o čia sukosi net keturiese“, – stebėjosi V.Veikalas.

Jis nekaltina danų aplaidumu – tiesiog skiriasi jų požiūris į darbą, ypač menkai apmokamą.

Minimali alga – už pasirodymą darbe

Parduotuvės konsultantams Danijoje lietuviai moka minimalų atlyginimą – 128 kronas (59 Lt) už valandą. Per savaitę danai dirba 37 valandas, todėl jų minimali mėnesinė alga iki mokesčių siekia apie 8700 Lt.

„Danijoje darbuotojas veikia kaip maža įmonė: tu sumoki jam už paslaugas, o mokesčius jis susimoka pats. Tačiau minėtą algą danas suvokia taip: aš atėjau į darbą. Jei nori, kad būčiau aktyvesnis, iniciatyviau aptarnaučiau klientus – mokėk daugiau“, – situaciją darbo rinkoje apibūdino V.Veikalas.

Danai – daug besišypsantys žmonės, tačiau jiems stinga motyvacijos. Tuo metu lietuviai, rusai, lenkai yra labai darbštūs ir atsakingi: jie padaro net daugiau, nei tikiesi.

Parduotuvei pradėjus veiklą, į vadovės kėdę sėdo danė, tačiau dabar šias pareigas perėmė lietuvė. Pasikeitė ir konsultantai – vietoj anksčiau dirbusių danų klientus aptarnauja lietuvė, rusė ir lenkė.

„Danai – malonūs, daug besišypsantys žmonės, tačiau jiems stinga motyvacijos. Tuo metu lietuviai, rusai, lenkai yra labai darbštūs, atsidavę ir atsakingi: jie padaro net daugiau, nei tikiesi“, – pastebėjimais dalijosi V.Veikalas.

Darbuotojų danų jis ieškojo per įdarbinimo agentūras, o lietuvių – per bendruomenę ir pažintis.

„Lengva nebuvo, nes reikėjo žmonių, kurie mokėtų danų kalbą. Studentams, kurie mokosi Danijoje, dažniausiai pakanka anglų kalbos.

Vienas mūsų darbuotojas jau dvejus metus lanko danų kalbos kursus, tačiau neturėjo praktikos, todėl pradžia jam buvo sunki. Tačiau praėjo trys mėnesiai ir jis puikiai šneka – štai ką reiškia motyvacija ir susidomėjimas, – atkreipė dėmesį V.Veikalas ir prisipažino neatmetantis tikimybės, kad rasti bendrą kalbą su danais nepavyko ir dėl jų požiūrio į jį kaip vadovą. – Tai jie samdydavo darbuotojus iš Rytų Europos, o dabar lietuviško kapitalo įmonė jų pačių šalyje siūlo jiems darbą.“

A.Avulis: „Juk visi taip elgiasi: ir žydai, ir rusai“

Nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Hanner“ vykdo projektus ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Rumunijoje bei Baltarusijoje, todėl įmonės vadovui  Arvydui Avuliui tenka dirbti su įvairių tautybių žmonėmis.

Nuo praėjusių metų vasaros „Hanner“ laikoma estiško kapitalo įmone. Jos vieninteliu akcininku yra Estijoje registruota bendrovė OU „Hanner Group“.

Čia nieko naujo – visi taip elgiasi: ir žydai, ir rusai. Jie visada mieliau priima savo tautybės žmones, nes su jais lengviau bendrauti, o ir pasitikėjimo daugiau.

„Estijoje turime nedidelį biurą ir kelis darbuotojus. „Holdingas“ yra tik akcijų laikymo funkcija ir sprendimų priėmimas“, – paaiškino A.Avulis, tačiau neslėpė, kad tais atvejais, kai gali, kliaunasi lietuvių parama.

Su savais bendrauti lengviau

„Viskas priklauso ne tiek nuo tautybės, kiek nuo požiūrio į darbą. Ir ne tik į jį, bet iš esmės į gyvenimą, bendravimą su žmonėmis, atsakomybę ir t.t. Apibendrinimus daryti rizikinga, bet iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad vykdydami projektus labai vertiname lietuvių kvalifikaciją. Pavyzdžiui, šiuo metu įgyvendindami projektą Sankt Peterburge atsakingiausioms pareigoms komandiravome specialistus iš Lietuvos“, – neslėpė verslininkas.

Mažiau atsakingoms pozicijoms įmonė samdo vietos gyventojus. „Tiesa, Baltarusijoje įdarbinome biuro administratorę lietuvę, gyvenančią Minske. Čia nieko naujo – visi taip elgiasi: ir žydai, ir rusai. Jie visada mieliau priima savo tautybės žmones, nes su jais lengviau bendrauti, o ir pasitikėjimo daugiau“, – svarstė A.Avulis.

Anot jo, galimybė su pavaldiniais bendrauti gimtąja kalba – nemažas privalumas. Tai – komfortas abiem pusėms: „Bendraujant svetima kalba išauga nesusipratimų tikimybė: dalis informacijos gali būti ne visai tiksliai ir suprantamai išreikšta.“

Nemato prasmės plėšytis

Tiek iš savo, tiek iš kolegų patirties A.Avulis daro išvadą, kad išsivysčiusiose Vakarų pasaulio šalyse formuojasi atsainesnis požiūris į darbą.

„Mes vis dar kabinamės, norime įsitvirtinti, daugiau pasiekti, kopti karjeros laiptais ar daugiau uždirbti. Vakarų pasaulyje daug kas tarsi savaime patogu, sudėliota į lentynas ir nėra prasmės daugiau stengtis“, – samprotavo „Hanner“ valdybos pirmininkas.

Vakaruose darbininkas nepadarys nieko daugiau, nei parašyta jo instrukcijoje.

Visgi jis atkreipė dėmesį, kad aukšto lygio vadovų kompetencija Vakarų šalyse yra nepalyginti didesnė nei Lietuvoje: „Užimant vadovų postus ten į įmonės valdymą žiūrima iš akcininko pozicijos. Apie save vadovai galvoja ne kaip apie samdomus darbuotojus, o kaip apie akcininkus: turi tikslus ir jų siekia.“

Aukštesnio lygio vadybininkai Vakaruose irgi gana profesionalūs. Tačiau, kalbant apie žemesnę grandį, iškart matyti lietuvių ar kitų Rytų Europos šalių gyventojų pranašumas.

„Vakaruose darbininkas nepadarys nieko daugiau, nei parašyta jo instrukcijoje. Pavyzdžiui, jei kas nors biure nešvaru, lietuvis paims skudurėlį ir pavalys, o Vakarų europietis praneš valymo paslaugas teikiančiai bendrovei. Pietiečiai iš esmės tingūs – gal ir klimatas formuoja jų požiūrį į darbą“, – kalbėjo A.Avulis.

Savi savus pritraukia

Irma Mačiulytė, Didžiojoje Britanijoje veikiančio prekybos tinklo „Lituanica“ rinkodaros vadovė

„Šiemet švenčiame įmonės veiklos dešimtmetį. Šiuo metu pas mus dirba daugiau nei 200 darbuotojų, iš kurių net 90 proc. lietuviai. Matyt, savi savus pritraukia – mentalitetas vienija. Lietuvis lietuvį supranta, nors juokaujama, kad jie yra priešai. Tačiau išeivijoje gyvenantys žmonės jungiasi į bendruomenes, o lietuviško kapitalo bendrovės, svetur pradedančios verslo plėtrą, kviečia dirbti tautiečius dėl didesnio pasitikėjimo. Lietuviai vertinami už darbštumą, atsidavimą, atsakomybę, kruopštumą – gal tiesiog esame sąžiningesni? Be to, lietuviai labai santūrūs: dauguma didesnio atlygio nori nusipelnyti darbu, o ne reikalavimais.“

Skatina bendradarbiavimą

Danguolė Gailevičiūtė, VšĮ „Versli Lietuva“ atstovė Danijoje

„Dažniausiai į mus kreipiasi įmonės, norinčios eksportuoti savo gaminius, kurie, jų manymu, yra konkurencingi kaina. Tačiau po truputį randasi ir tokių verslininkų, kurie į rinką bando įeiti tiesiogiai.

Kai Lietuvos įmonės apsisprendžia žengti į Danijos rinką, visada jas informuoju apie potencialios lietuviškos darbo jėgos galimybes, supažindinu su jaunimo organizacija LYS.lt ir t.t. Mano žiniomis, Danijoje studijuoja apie 1200 jaunų žmonių iš Lietuvos.

Einant į naują rinką visada lengviau, jei yra kas tave gali suprasti gimtąja kalba. „Versli Lietuva“ labai skatina, kad lietuviško kapitalo įmonės kiek įmanoma daugiau bendradarbiautų ir pristatytų rinkai stiprių, konkurencingų produktų.

Ne paslaptis, kad Danijoje niekas nenori gaišti laiko su mažais tiekėjais, kurių patikimumas nėra išbandytas, todėl labai dažnai smulkus verslas nieko negali padaryti pats vienas.“

Dovilė Jablonskaitė

Komentarai