Viešas laiškas gimtajai kalbai apginti

Mikalojus Daukša, Didysis lietuvninkas, prieš daugiau nei 400 metų, rūpindamasis lietuvių kalba, jos išlikimu, rašė savo garsiojoje „Postilėje“: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas (mūsų pabr.). Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę…“
Toli nuo Tėvynės gyvenančių lietuvių rūpestis gimtosios kalbos, jos rašmenų išlaikymu per lituanistines mokyklas, dainų, šokių šventes ir įvairius lietuviškus renginius, spaudą, skiepija meilę savo istorinei tėvynei Lietuvai.

Nors ir toli nuo Tėvynės, bet nenutolę, gyvename Lietuva ir jos reikalais. Ne taip seniai nustebino ir papiktino Lietuvos Seimo narių keistas noras „statyti tiltą tarp Lietuvos ir Lenkijos“, tanku pervažiuojant per lietuvišką abėcėlę (kuriai jau greitai ir visas šimtas metų!) – įvedant į ją tris raides – q, w ir x.
Argi tai „tilto statymas“? Tai pataikavimas. Tai panašu į mūsų neapykantos lenkams kurstymą – prievartinis lietuviškos abėcėlės „praturtinimas“ tam ir pasitarnaus. Be to, šių trijų raidžių nepakaks, po jų, atšliauš ir daugiau įvairių lenkų raštui būdingų diakritinių ženklų. Ir tai dar ne pabaiga – Lietuvoje gausiai gyvena ir kitų tautų.

Pasak Lenino, kiekviena virėja gali valdyti šalį. Ar tai nepanašu į Lietuvos respublikos Seimą, kur sprendimus apie kalbos ir rašybos naujadarus siūlo seimūnai, su kalbos mokslais neturintys nieko bendro, o kalbos komisijos nuomonės nė nepaisoma, net iškreipiama?
Mus piktina, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras bei LR Seimo socialdemokratų frakcija nepaiso ar „pamiršo“ Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos 1994 m. balandžio 26 d. sutartyje „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ priimtų įsipareigojimų: gerbti viena kitos suverenumą, sienų neliečiamumą, teritorijos vientisumą, nesikišti į vidaus reikalus, vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį (sutarties 14. str.). Lietuva nesikiša į Lenkijos vidaus reikalus, nes gerbia jos suverenitetą.

Tuo tarpu, Lenkijos valdžia ignoruoja sutartį, pažeidinėja joje išdėstytas normas dėl tarpvalstybinės pagarbos, lygiateisiškumo, o ypač – pagarbos Lietuvos suverenumui. Melagingus kaltinimus skleidžia LLRA deleguotas europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, kuris drauge su 50 Lenkijos europarlamentarų grupe, siekiančia valdyti Lietuvos piliečius, trečią kartą pasirašys po tomaševskininkų skundu Europos Parlamentui.
Apie kokį lojalumą ir nesikišimą į kitos valstybės reikalus galima kalbėti, kai keliamas Lietuvos valstybinio raidyno pakeitimas ir papildymas lenkiškomis raidėmis? Svarstant šią „reformą“ Lietuvos Respublikos Seime į Lietuvą atvyksta ir pats Lenkijos prezidentas Bronislavas Komarovskis (birželio 30 d. jam Vytauto Didžiojo Universitete ketinama įteikti Garbės daktaro regalijas). Tai aiškus spaudimas ir lygiateisiškumo principo pažeidimas.

Kreipiamės į Lietuvos Respublikos JE Prezidentę, Seimą, Ministrą pirmininką, žiniasklaidą ir tautiečius – stabdykime kartu šią lietuvių kalbos paniekinimo akciją. Lietuvos Respublikos Konstitucija – pagrindinis Lietuvos įstatymas. LR Konstitucijos I skirsnio 14-ame straipsnyje rašoma: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Tad ar turite teisę keisti LR Konstituciją be tautos atsiklausimo, be jos balso referendumu?

Sakome NE Q, W, X įvedimui į lietuvių kalbos abėcėlę! Taip pat reikalaujame atmesti LSDP atstovų brukamą Vardų ir pavardžių projektą (XIIP-1653(2)), bei Civilinio kodekso įstatymo pataisas.
Gerbkime savo tautą, jos kalbą ir rašmenis!