ES pilietei mokslas kainuoja 1,8 tūkst eurų, o ne 19 tūkst.

 

Milda Januševičiūtė – 25 metų kultūros vadybininkė, puikiai nardanti šioje sferoje. Jos pasiekimų sąraše – ne tik kultūrinės veiklos vadybos bakalauro diplomas, bet ir ne vieneri metai darbo su muzikos grupe „Without letters“, teatro judėjimu „No theater“, Kirtimų kultūros centre bei keletas organizuotų šiuolaikinio meno ir muzikos festivalių.

Nuolatiniame kultūriniame rate besisukanti Milda sako, kad darbo ar užimtumo Lietuvoje apstu, tačiau ateina laikas, kai net ir patys aktyviausi turi kažką keisti. Nuo rugsėjo pašnekovė ir vėl ims minti universiteto laiptus, o pamėgtą ir savą Vilnių iškeis į didžiausią Europoje ir vieną didžiausių pasaulyje uostamiestį, Roterdamą.

– Kodėl po mokyklos baigimo nutarei tęsti mokslus Lietuvoje?

–  Tiesą sakant, nuo pat 16 metų svajojau apie studijas užsienyje. Ilgą laiką rimtai svarsčiau apie galimybę mokytis Danijoje, nes ten yra puikios sąlygos ir nemokamas mokslas. Visgi po mokyklos veikiausiai iš inercijos pasirinkau studijas Lietuvoje. Mane labai gąsdino mintis apkrauti tėvus, nenorėjau, kad jie rūpintųsi mano finansine gerove. Įsivaizdavau, kad galėčiau derinti mokslą ir darbą užsienyje, tačiau šiek tiek gąsdino kalbos barjeras. Taigi įstojau į Vilniaus kolegiją, kur gavau valstybės finansuojamą vietą. O nuo pat pirmo kurso ėmiau darbuotis kultūrinėje sferoje.

– Papasakok, apie savo pirmuosius ir dabartinius darbus?

– Nepamenu periodo, kurio metu būčiau nedirbusi. Esu išbandžiusi daug ką – nuo auklės darbo iki darbo turizmo agentūroje. Tačiau labiausiai savo vėžėse jaučiuosi dirbdama su kultūriniais projektais. Studijų pradžioje atlikinėjau praktiką teatre, vėliau tai peraugo į darbą. Pažinčių ratas plėtėsi, mano smalsumas taip pat, todėl savaime įsitraukdavau į vis daugiau veiklų.

Kadangi mano pakraipa yra muzikos vadyba, džiaugiuosi darbu su grupe „Without letters“, kelerius metus prisidedu prie audivizuolinės poezijos festivalio „Tarp“, šiemet buvau viena iš šiuolaikinės muzikos ir meno festivalio „Newman“ organizatorių. Turiu ir nuolatinį darbą Kirtimų kultūros centre, kuriame esu kultūrinės veiklos koordinatorė. Veiklos tiek, kad neretai pavargstu, todėl vadovaujuosi taisykle – bent du kartus per metus pabėgti iš šalies kur šilčiau. Kelionės – neatsiejama mano gyvenimo dalis.

– Tai kas atsitiko, jog veikli ir perspektyvi vadybininkė nutarė viską baigti ir vėl grįžti į universitetą?

– Mintis įgyti magistro laipsnį kirbėjo vos įpusėjus bakalaurą. Tiesiog darbų buvo tiek, jog mokslams trūko laiko. Labai myliu savo darbą, bet kartais matai, jog didelis krūvis ne visada duoda puikių rezultatų ir reikia tam tikro „restarto“. Mintyse pagalvojau, jog labai norėčiau išvažiuoti kokiems pusei metų į Malaiziją, gerti kokteilius iš kokosų ir dirbti paprastą barmenės darbą. Tuomet suvokiau, jog gyvenimas užsienyje puikiai suderinamas su seniai užsibrėžtu tikslu – magistro laipsniu. Šį sprendimą priėmiau gana ryžtingai, todėl beliko išsirinkti universitetą ir į jį įstoti.

– Kodėl pasirinkai Olandiją?

– Daug draugų gyvena, mokosi arba dirba Olandijoje. Svečiavausi ten nesyk, todėl, renkantis vietą, kur norėčiau praleisti kitus kelerius metus, daug svarstymų nebuvo. Pasirinkau Roterdamą, nes ten yra puikus mano lūkesčius atitinkantis ,,Erasmus“ universitetas.

Be to, studentams Olandijoje sudaromos itin palankios sąlygos. Pavyzdžiui, mano pasirinktos studijos – menų, kultūros ir visuomenės mokslai – metams kainuoja 19 tūkstančių eurų, bet kadangi esu Europos Sąjungos pilietė, už metus studijų turėsiu mokėti 1800 eurų.

Apskritai lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, pragyvenimas Olandijoje yra sąlyginai nebrangus. Norėjau į Roterdamą, nes jis strategiškai patogioje vietoje. Gali sėsti į traukinį ir už valandos atsidurti turistų pilnoje sostinėje Amsterdame. Arba susiorganizuoti dienos kelionę į žaviąją Hagą. Saulės, žinoma, nebus tiek, kiek Malaizijoje, bet kol kas savo pasirinkimu tikrai džiaugiuosi.

– Kokie iššūkiai tavęs laukė stojant į universitetą po tokios ilgos pertraukos ir dar į svetimą šalį?

– Pajutau, kad padariusi keturių metų pertrauką po bakaluro baigimo, esu šiek tiek atitrūkusi nuo akademinio pasaulio. Visas stojimo procesas į pasirinktą universitetą vyko internetu. Komunikacija nors ir sklandi, tačiau reiklaujanti laiko ir kantrybės. Na, pavyzdžiui, laiškas, kad įstojau, manęs nepasiekė. Po savaitės laukimo pati ėmiau klausinėti atstovų apie savo situaciją, o jie man sako, kad seniausiai buvo išsiuntę rezultatus.

Dar nemenkas iššūkis buvo tarptautinio anglų kalbos testoTOEFL perlaikymas, kadangi mano kadaise gauto balo į šį universitetą nepakako. Rezultatų vis dar laukiu, nors mano universitetas prašo net 100 balų iš 120, tikiu, kad sėkmė nusišypsos. Iškyla, žinoma, įvairių filosofinių klausimų. Pavyzdžiui, ar pritapsiu prie naujo socialinio rato, kiek ilgai ištempsiu be darbo, ar sugebėsiu parašyti magistrinį darbą ir pananšiai.

– O visas kraustymasis – tau ne iššūkis?

– Vakar prieš užmigdama turbūt pirmą kartą susimąsčiau, kad man labai patinka mano patalynė, o dabar teks su ja atsisveikinti. Įžvelgiu vieną paprastą tiesą – su metais tokios situacijos tau ima atrodyti vis mažiau probleminės. Be to, kuo daugiau keliauju, tuo labiau suprantu, kad daiktai tik apsunkina keliones.

Roterdame manęs jau laukia du dviračiai. Kol kas neturiu būsto, bet dėl to tikrai nesuku galvos. Žinau, jog vos atvykusi galėsiu apsistoti pas draugus, o vėliau, apšilusi pėdas, eisiu apžiūrėti butų tiesiogiai. Dėl visų buitinių daiktų taip pat neverta stresuoti. Socialiniuose tinkluose apstu grupių, kuriose studentai dalinasi savo sukauptu turtu – tu gali jį nebrangiai įsigyti arba tiesiog gauti veltui. Aš net bilietų kol kas į Olandiją nepirkau, tačiau jau įsigyjau iš Olandijos į Lietuvą vėlesniam laikui, nes planuoju grįžti aplankyti visų.

– O Lietuvoje padėti visur tašką taip pat lengva?

– Stengiuosi pokyčius priimti natūraliai. Taip, pamėgtą automobilį teks iškeisti į dviratį, savo namus – į svetimus, o vietoj ėjimo į darbą dabar teks žingsniuoti į universitetą. Be to, kurį laiką veikiausiai teks minimalizuoti poreikius, nes jokio nuolatinio atlyginimo taip pat nenusimato. Tačiau aš to norėjau! Nenoriu daryti klaidos ir ankščiau laiko imti sielotis dėl mažų problemų. Jei tokį sprendimą būčiau priėmusi 18 metų, turbūt viskas jau būtų sutvarkyta: butas išnuomuotas, apstatytas jaukiais daikčiukais, kelias iki universiteto išmoktas ir taip toliau. Dabar gi noriu pažiūrėti į tai brandžiau. Vienintelė baimė, jog šiek tiek esu primiršusi, kaip mokytis, bet ir su tuo susitvarkysiu. Juk nebus kur dingti!

– Didžiausi tavo lūkesčiai ateinantiems dvejiems metams?

– Žinoma, susitvarkyti su mokslais, grįžti į akademinį rimtą ir parašyti magistrinį. Turiu vilčių ir pakeliauti. Juk iš Olandijos atsiveria didesnė skrydžių pasiūla, o pigios avialinijos leidžia nebrangiai aplankyti gražias Europos šalis, pavyzdžiui, Prancūziją, Portugaliją. Jeigu pavyktų, norėčiau per studijų laikotarpį išvykti į praktiką ar stažuotę dar kitoje šalyje. Manau, tokią kelionę taip pat priimčiau kaip vertingą nuotykį.

Ina Puzakinaitė / euroblogas.lt
Patalynė

Komentarai