Kai Olandijoje nežydi tulpės

 

…daug kam turbūt natūraliai kyla klausimas: o ko ten tada važiuoti? Išties, Olandija daugumai mūsų asocijuojasi su tulpėmis, pavasariniais gėlių paradais. Dar – malūnais, Amsterdamu ir jo raudonųjų žibintų kvartalu, legaliomis „žolės“ parduotuvėmis, galbūt – homoseksualų santuokomis ar įteisinta eutanazija. Bet palikime visa tai – prie šių dalykų dar sugrįšime.

Įdomu, kad pažintinės kelionės iš Lietuvos į Olandiją rengiamos tik tulpių žydėjimo metu. Greitai nulekiama, viena diena garsiajame „Keukenhofe“, nuotrauka prie tulpių, nuotrauka prie kanalo, vieno vakaro vizitas į Amsterdamą – ir namo! Per kokias keturias–penkias dienas ir sulakstoma.

Ir iki kito pavasario Olandija tarp keliaujančiųjų nepopuliari. Na, nuvyksta kokie pavieniai keliautojai, kažkas kerta ją tranzitu, kažkas gal skrenda kur nors per Amsterdamą, kažkokią grupę mokinukų gal užveža iš Briuselio porai valandų į Mastrichtą, kur buvo pasirašyta garsioji sutartis…

Taip dar prieš metus pradėjo dėliotis šios kelionės maršrutas. Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad poros savaičių kelione kemperiu į Olandiją likome patenkinti. Šalis pasirodė be galo marga ir įdomi, keliai – puikūs, o aplankyti visų numatytų objektų netgi nespėjome…

Keletas faktų ir skaičių

 

Taigi susipažinkime – Olandija. Oficialusis ilgasis šalies pavadinimas yra Nyderlandų Karalystė, o sutrumpintai – Nyderlandai arba Olandija. Kodėl Olandija? Ogi todėl, kad taip buvo vadinama viena iš kelių provincijų, 1579 m. susibūrusių į Jungtines Nyderlandų Provincijas, kurios ir tapo dabartinių Nyderlandų pagrindu.

Šalis nedidelė, jos plotas – vos 41 500 kv. km. Palyginkite – Lietuvos plotas yra 65 300 kv. km. Tačiau gyventojų skaičiumi – per 16 mln. – Olandija Lietuvą lenkia ženkliai. Didžiausi miestai – Amsterdamas (apie 1,5 mln. gyventojų), Roterdamas (apie 1,1 mln.), Haga (apie 1 mln.). Miestus ir miestelius jungia puikūs keliai, kurių būklė pasirodė esanti netgi geresnė nei Vokietijos kelių.

Teritoriją atsikariavo iš jūros

 

Didelė Olandijos teritorijos dalis yra žemiau jūros lygio. Kokia tiksliai, pasakyti keblu, nes įvairūs šaltiniai nurodo nuo 16 iki beveik 50 proc. Kad ir kaip ten bebūtų, vandens šioje „plokščioje“, lygumomis pasižyminčioje šalyje tikrai daug. Olandams per amžius reikėjo milžiniškų pastangų, kad jų namų ir žemių neužsemtų vanduo. Važiuojant nuolat matai ištisą infrastruktūrą – kanalus, tvenkinius, polderius ir pakeliamuosius tiltus. Ką ten koks Sankt Peterburgas su savo keliais pakeliamaisiais tiltais… Olandijoje tokių gali rasti kone kiekviename miestelyje, kone per kiekvieną kanalą, kone kiekviename kelyje. Leki sau smagiai, ir staiga ženklas, įspėjantis, kad priekyje kelias pakyla į dangų. Stabdai ir matai kylantį tiltą, o kanalu – grakščiai praplaukiančią jachtą. Kartais matai, jog laivas plaukia per pievą, tarp karvių, privažiuoji arčiau, o ten – kanalas. Beje, teko matyti ir tokių vaizdų, kai kanalas kelio dešinėje buvo žemiau paties kelio, o kanalas kairėje – aukščiau, tik atskirtas pylimu. Nuolat matydamas tokius vaizdus nejučiom pradedi gerbti žmones, visa tai sugalvojusius, suprojektavusius, iškasusius, įrengusius… Polderiuose – pylimais aprėmintuose plotuose, esančiuose žemiau jūros lygio, auginamos gėlės, daržovės, laikomi gyvuliai. Vandens lygis čia seniau buvo reguliuojamas garsiaisiais malūnais, kurie, pasirodo, ne tik grūdus malė, bet ir vandenį pumpavo. Dabar tai daro šiuolaikinės siurblinės. Jos vandens perteklių, susidarantį, pavyzdžiui, po smarkesnio lietaus, iš polderio išsiurbia į kanalus ir ežerus, iš kurių jis atoslūgių metu patenka jūron.

Įspūdžius šioje srityje vainikavo garsioji 32 km ilgio damba, kurią pastačius jūros įlanka tapo Eiselmerio ežeru. Pylimo viršumi nutiestas greitkelis – sustojus vaizdingose jo aikštelėse galima pasigėrėti ilgamečio olandų triūso ir kovos su vandeniu rezultatais.

Dviračiais – visur

 

Taip pat kaip vanduo, matomas visur ir visada, Olandijoje stebina ir… dviračiai bei dviratininkai. Buvome girdėję, kad olandai dviračiais važiuoja visur ir visada, bet kad išvysime jų tiek daug, nelabai tikėjome. Dviračių takai (beje, su ženklais ir šviesoforais) čia visur: miestuose, kaimuose, šalia kelių ir geležinkelių. Štai nedideliame mieste prie geležinkelio stoties išvydome daugybę sustatytų dviračių. Pasirodo, jais žmonės atvyko iki stoties ir toliau į darbus važiavo traukiniu. Amsterdame nevietiniam geriau ant dviračio išvis nesėsti, nes jų eismas toks intensyvus, jog nepratus iki avarijos – vos akimirka. Teigiama, kad šiame mieste yra apie milijonas dviračių; apie dešimtadalis jų per metus pavagiama.

Dviračius mina ir jauni, ir seni, vyrai ir moterys. Mamos vežasi vaikus, vyrai – prekes iš parduotuvės. Populiarūs elektriniai dviračiai, taip pat įvairūs tandemai, velomobiliai.

Na, o automobilių vairuotojai priversti taikytis prie dviratininkų, juos gerbti, jų saugotis, tad vairuoja labai atsargiai.

Visą straipsnį rasite žurnale „Platumos. Žiema 2015-2016“ 78 p.

Tekstas ir nuotraukos G. Kandroto

Komentarai