Į Vokietiją pakviesta šilutiškė stebėjosi mokytojų ir mokinių bendravimu

„Negalima švaistyti laiko, reikia dirbti, mokytis kalbų, rasti jėgų, motyvacijos“, – ragina Šilutės pirmosios gimnazijos abiturientė Emilija Puodžiuvytė.

Emilija šiuos mokslo metus pradėjo ne taip, kaip įprasta – ne Rugsėjo 1-ąją, o gerokai anksčiau. Rugpjūčio mėnesį tris savaites ji mokėsi Bukstehudės Halepageno gimnazijoje, kur tobulino vokiečių kalbos žinias.

„Stengiausi išnaudoti visą laiką, kuris man duotas – per vokiečių kalbos pamoką užsirašydavau sakinius, kurių nesuprantu, tada namie išsiversdavau, rašiau dienoraštį, bendravau su žmonėmis. Manau, kad padariau daug“, – nauja patirtimi džiaugiasi Emilija.  


 

Negalėjo dalyvauti mainų programoje

Jau daug metų Šilutės pirmoji gimnazija vykdo tarptautinius trečiokų mainus su Bukstehudės Halepageno gimnazija. Lapkričio mėnesį šilutiškiai svečiuojasi Vokietijoje, o gegužę priima svečius iš užsienio.   Praėjusiais mokslo metais šioje mainų programoje svajojo dalyvauti ir Emilija, tačiau dėl finansinių problemų to padaryti negalėjo. Apie tai Emilija pasiguodė mokytojams Alvydui ir Jolitai Ežerinskiams.

Emilija Vokietijoj_2

Viešėdama Bukstehudėje Emilija rado naujų draugų, aplankė aplinkinių miestų įžymybes.

Gegužės mėnesį, vokiečiams atvykus į Šilutę, Jolita apie Emiliją papasakojo Hermanui Hausmanui – ilgamečiam gimnazijos draugui, tarptautinių mainų vadovui. H.Hausmanas pasiūlė merginai atvykti į Vokietiją ir patobulinti vokiečių kalbos įgūdžius (mergina buvo gyvenusi metus Vokietijoje, tačiau kalbos tobulėjimui, pasak jos, ribų nėra).   Mokinė gavo HPS stipendiją – 200 Eur, kurią skiria Vokietijos – Lietuvos mainų programos partneriai. Emilija labai apidžiaugė šia galimybe ir jau rugpjūčio mėnesį trims savaitėms išvyko į Vokietiją.

Vokietijoje buvo ir anksčiau

Vokietijoje Emilija svečiavosi ne pirmą kartą. Anksčiau jai yra tekę beveik metus gyventi Pietų Vokietijoje, nes į šią šalį buvo emigravusi jos mama.

„Tada dvi savaites ėjau į vokiečių kalbos kursus, o po to iškart – į penktą klasę“, – prisimena mergina.

Tąkart jai Vokietijoje nepatiko, todėl po kurio laiko jiedvi su mama grįžo į Šilutę. Vėliau į šią šalią Emilija važiuodavo dirbti vasaromis. Jos krikšto mama Vokietijoje turi restoraną, todėl mergina turėjo galimybę ten dirbti.

Patobulino vokiečių kalbą   

Šią vasarą šilutiškei, nuvykusiai į Bukstehudę, Vokietija paliko visai kitokį įspūdį. Halepageno gimnazija Emilijai pasirodė labai didelė ir be galo graži. Pirmąją dieną mokykloje ji šiek tiek jaudinosi, nes kiekvienoje pamokoje turėjo pati save pristatyti mokytojams ir mokiniams.

„Mokykla paliko puikų įspūdį. Mokiniai gerbia mokytojus, klauso vieni kitų, niekas nieko nepertraukinėja, visi jaučia didžiausią pagarbą. Pas mus, Šilutėje, taip nėra, dėl to man ta pagarba labiausiai ir įstrigo“, – pasakojo abiturientė.

Šilutiškė dalyvavo tik vokiečių kalbos pamokose, todėl vaikščiojo iš vienos klasės į kitą. Pamokų metu ji klausėsi mokinių ir mokytojų, o išgirstus naujus žodžius ar nežinomus posakius užsirašydavo į sąsiuvinį. Grįžusi namo pas vokiečių šeimą, kurioje gyveno, bandydavo išsiaiškinti tų žodžių prasmę. Aiškintis teko taip pat vokiškai, todėl išmoko dvigubai daugiau.

Nemažai žmonių palaikė Emilijos norą mokytis vokiečių kalbos, buvo draugiški. Galbūt todėl ji greitai prisiminė vokiečių kalbą, išmoko naujų posakių. Dauguma vokiečių net nemanė, kad ji užsienietė, tik spėliojo iš kurios mokyklos. Tai Emilijai buvo didelis komplimentas.

Šilutiškės norą mokytis vokiečių kalbos pagyrė ir Halepageno gimnazijos direktorė. „Ji buvo mane pasikvietusi ir džiaugėsi, kad turėdama tris savaites atostogų Lietuvoje, aš sutikau atvykti čia ir tas tris savaites skirti kalbos gerinimui“, – prisimena mergina.

Šilutiškė dėkoja visiems mokytojams, kurie prisidėjo prie jos vokiečių kalbos įgūdžių gerinimo, leisdami dalyvauti jų pamokose.

„Tos trys savaitės, kurias praleidau Bukstehudėje, man buvo labai naudingos: daug išmokau, padariau didelę pažangą. Džiaugiuosi, kad kartu su vietos mokiniais lankiau vokiečių kalbos pamokas. Buvo sunku, bet aš sugebėjau ir dėl to galiu savimi didžiuotis“, – neslepia mergina.

Jautėsi šeimos nare

Emilija Vokietijoj_1

Emiliją priėmė Rosenberg šeima. „Nuostabi šeima, labai jaukiai priėmė, jaučiausi kaip namuose“, – pasakojo šilutiškė.

Vokiečių šeima rūpinosi merginos laisvalaikiu, aprodė nemažai įdomių vietų. Savaitgaliais visada kur nors išvažiuodavo.

Pirmąjį savaitgalį šilutiškė nuvyko į draugės gimtadienį, kuriame susipažino su daug naujų žmonių.

Antrąjį savaitgalį traukiniu vyko Hamburgą, kuris nuo Bukstehudės nutolęs apie penkiasdešimt kilometrų. Šiame mieste didžiausią įspūdį jai paliko žuvų turgūs. Norėdami pritraukti kientus pardavėjai čia šaukia, šoka, netgi dainuoja, o pirkėjai būriuojasi aplink juos, saujose laikydami pinigus.

Trečiąjį savaitgalį šilutiškė jau turėjo skristi namo, bet oro uoste atšaukė jos skrydį ir teko sugrįžti į Bukstehudę. „Paskutinis savaitgalis buvo įspūdingiausias. Pamačiau, kaip šeimos bendrauja tarpusavyje, gamina maistą“, – sakė ji.

Tuo tarpu mokyklos įdomybes jai aprodė H.Hausmanas. Pedagogas turėjo visraktį ir Emiliją vedžiojo po įvairiausius didelės mokyklos kabinetus. Ji pamatė ir asmeninį Hermano bei kitų mokytojų kabinetą, kuriame stovėjo didelė spinta su antikvariniais daiktais, kasetėmis.

Mergina yra dėkinga visiems ją šiltai priėmusiems žmonėms – H.Hausmanui, Rosenberg šeimai, naujiems draugams, mokytojams.

„Laikas, praleistas čia, buvo labai smagus. Aš tikiuosi, jog greitai galėsiu vėl atvykti! Šios trys savaitės buvo kažkas neįtikėtina. Tad faktas, kad visa tai baigėsi, mane tiesiog graudino. Bet šilti draugų apkabinimai nuvalė visas ašaras“, – savo dienoraštyje rašė Emilija.

Savo bendraamžiams Lietuvoje ji linki nešvaistyti laiko ir mokytis kalbų – jos labai praverčia.

Komentarai

Gaukite mūsų naujienlaiškį

Įveskite savo el. pašto adresą