Nutikimai Lietuvos pajūryje

Aš visą gyvenimą sunkiai dirbau, todėl prieš savaitę nusprendžiau pailsėti prie jūros.

Išvažiuodami namus palikome taip, kad vagys pagalvotų „jau kur kur, bet šiuose namuose tai tikrai gyvena šaunūs, garbingi žmonės” ir išeitų nieko net nepalietę. Tam reikėjo palikti: (a) neišjungtą spingsulę svetainėj, (b) ratu ir garsiai besisukantį įrašą tos Lietuvos Radijo laidos, kur mirštančios senės sveikina kitas mirštančias senes, (c) pradėjusią švinkti buzą ant virtuvės stalo, kad namai dvoktų darbščios motulės triūsu.

Susidėjome savo užgyvenimus į mašiną ir leidomės, linksmi ir nieko neįtariantys. Mašinoje grojo radijas, nes visas kasetes dar pernai susuko magė. Radijo stočių buvo zilijonas, bet radijo didžėjai buvo absoliučiai vienodi, tiek savo balsais, tiek viens kito kalbos defektų fetišavimu; atrodė, kad tai vienas ir tas pats radijodurnelis, gudriai nuspėjantis, kada ir į kurią stotį perjungsit, kad atsidurtų būtent ten ir laiku, it velniūkštis tabakierkoj.

Reklaminiai audioklipai buvo dar baisiau nei radijo didžėjai, bet tai nėra gamintojų kaltė, nors ir jie, aišku, nusipelno amžino užmigdymo. Tai lietuviško verslo kaltė, kad absoliučiai barbariškais metodais reklamuoja savo paslaugas ir prekes. Lietuviškas reklaminis audioklipas: visur tas pats perspaustas radijodurnelio balsas, rėkiantis kaip pats baisiausias Rusijos aktorius, o kadangi toje šalyje visi baisiausi, tai, dovanokit, net neišskirsiu, kuris būtent. Tas balsas yra visuose klipuose, ir tik kurčias to nepastebėtų. Bet aš nukrypau.

Autostrada atrodė kaip miesto ir kaimo kaimiečių galynėjimasis, kieno mašina greitesnė. Visiškas distancijos nesilaikymas, posūkių nerodymas keičiant juostas ir kalbėjimas telefonu važiuojant antra juosta 80 km/h greičiu. Nieko naujo, bet užtat internetas pas mumis greičiausias.

Ties Elektrėnais – vieninteliu miestu pasaulyje, kurio vienintelis privalumas yra jo pavadinimas, – mus iš galo ėmė spausti kažkoks išgama britiškais numeriais ant papuvusio minivano. Mes važiavom antra juosta, maždaug 105, prieš mus buvo virtinė kitų mašinų, kurias mielai aplenkčiau, jei tik autostrada turėtų trečią juostą. Skubantis emigrantas laikė minimalią maždaug metro distanciją, rizikuodamas tiek savo, tiek mūsų gyvybėmis, ir imperatyviai mirksėjo šviesom – traukis, nes autostrada mano!

Trauktis nebuvo kur ir nebuvo ko, todėl emigrantas pavojingai aplenkė mus pirmąja juosta, ir, užkirsdamas kelią priekyje važiavusiai mašinai, agresyviai įlindo atgal į antrąją. Šitaip jis brovėsi pirmyn, kol dingo iš akių. Tikiuosi, jis kur nors prisitvojo, ir toje vietoje, įgrūsta į perpus perpjautą dviejų litrų talpos Spraito bambalį, plazdena atminties ir gailesčio žvakutė už trečdalį euro. Juokauju, žinoma, geriau tegul bus Fantos bambalyje – reikia būti geru beširdžiu, kad tokiam reikalui panaudotum žalią tarą.

Kažkur pusiaukelėje sustojom užkąsti. Tai buvo pakelės skylė su cepelinais ir rėkaujančiu radijodidžėjumi iš visu garsu atsukto garsiakalbio. Lauke lijo, apie 16 laipsnių, vėjas, žvarbu, drėgna. Smuklės darbuotojos laikė lauko duris praviras ir paremtas kėde, kad neduok Dieve niekas neuždarytų ir kad viduj nepasidarytų nors kiek šilčiau. Tik prisėdę pradėjom kalenti dantimis, ir man tuoj iškrito mylimiausia ketaus bliomba, skambiai atšokdama nuo parudavusių knaipės grindų plytelių. Mes išėjom nieko nevalgę.

Atkeliavę prie Lietuvos pajūrio, pasimaitinom kažkuo, kas buvo taip blogai, kad nėra verta atskiro aprašymo, ir apsistojom vietoj, kuri yra per gera, kad apie ją pasakočiau.

Kelionės stresai ir šlykštumai ėmė tolti, grimzti užmarštin, ir vakaras žadėjo būti ramus, bet tuoj pasigirdo gatve keliaujantis Kišiniovo beždžionių cirkas: vienas bedarbis vairavo kažkokį atvirą vežimą, o kitas bedarbis idioto kauke rėkavo per megafoną Pupų Dėdės balsu apie tai, kad kažkur netoliese bus „nepakartojamas bei šaunus šou”.

Vėliau pro mus praslinko dar dvi ar trys panašios bedarbių krusados. Man ėmė trūkčioti raumenukas prie skruostikaulio, kur prieš dvidešimt metų nevaldomo pykčio priepuolyje susivariau sau diuraliuminio šakutę, o jos fragmentas iki šiol ten.

Tai buvo tik pradžia.

Po kiek laiko už 70 metrų nuo mūsų būsto, prie tako į pliažą, sau uostą susirado kažkoks senas pusantro metro ūgio driežas juodais akiniais ir garmoške ir ėmė tampyti dumples, grodamas tą pačią keturių trigarsių progresiją kilpos būdu, vis pamaigydamas melodijai skirtus klavišus, atžagareiviškai, vienu pirštu iškart per du netyčia, o gal ir tyčia.

Aš pamėtėjau kopų link keletą grybų sultinio kubelių, ir driežas, metęs savo garmoškę, puolė juos godžiai krimsti, nežiūrėdamas į mane. Pasinaudodamas proga, įgyvendinau savo seną svajonę: atsargiai ir niekam nematant įpjoviau dumples vienoje vietoje, pridergiau į garmoškės vidų ir dailiai užsiuvau, kad niekas nepastebėtų. Dabar žmonės, praeidami pro grojantį driežą, susiima už nosių, o silpnesni net vemia. Driežui nė motais, groja toliau.

Nuėjau nusipirkti snapuotą kepurę nuo saulės, ale visos su idiotiškais užrašais, kur labai juokingi bajeriai surašyti, kur galima numirti iš juoko: „man girtam jūra ligi kelių“ ir pan. Sakau mergaitėms pardavėjoms – gal yra be užrašų? Sako – ne. Sako – bendrai tai yra, bet jums nepatiks. Sakau – kodėl? Sako – va tokia, ir parodo gaylordo furažkę, kaip pas Šustauską. Sakau – ne, nereikia, ačiū. Sakau, iš kur jūs, mergaitės? Sako – iš Majamio. Sakau – o, iš Majamio! Sako – ne, mes iš Majamio. Sakau – kaip keista, iš Majamio! Sako, ne mes iš Marijampolės. Sakau – a, iš Marijampolės, reiškia, ne iš Majamio. Sako – ne, mes ne iš Majamio. Sako – mes jums sakom, kad mes iš Marijampolės, o jums vis pasigirsta, kad iš Majamio. Sakau – man nuo vaistų ausyse zvimbia. Sakau – gerai tada, kad iš Marijampolės. Juokiamės. Tos kurortų pardavėjos dažnai atrodo kaip vieninteliai psichiškai sveiki kurortų okupantai; dažna iš jų skaito kokią storą knygą, kol nėra pirkėjų. Mielos, užsiknisusios mergaitės.

Vėlai vakare nuėjom pavalgyti į kažkokią kurorto skylę, iš kurios sklido mažiausiai triukšmo. Pakeliui mačiau, kaip girtas degradas gatvės pakraščiu vedasi už rankos mažametį. Norėjau skambinti į BPC, bet prisiminiau, kad tai beprasmiška, o be to, degradas ėjo gana socialiai, nors ir siūbuodamas, ir netruko prasmegti kažkokios sodybos gyvatvorėj. Pamaniau – velniai nematė, aš ir pats ne kartą taip dariau, ir nieko. Dar geriau gavosi: sūnus išmoko su kiemo draugais nuvilkti trūkusį tėtį iki lovos, pastatyti šalia penktos ryto alaus ir pakavoti revolverį, kad naktį nepradėčiau vėl šaudyt, kaip tada.

Tik susėdus prie stalo, savo kakarynę paleido vietinė knaipės katunskytė, ir mano sūnus pradėjo brutaliai keiktis ir spjaudytis; jis visada šitaip, nieko nepadarysi. Tai dėl Grand Theft Auto V, labai baisus žaidimas, su vaiku jau nebesusišneku. Šalia sėdėjo girti, tarmiškai rėkaujantys prasčiokai, ir aš jau išsitraukiau eBay įsigytą lenkišką potašo cianido purškalą „Žuk“, bet iš kažkur atsiradęs apsauginis mane sugėdijo: „Puons Algis, nu a gražu šiteip žmuones trūčyt, nu pagalvuokit pats.“

Paskubom užsisakėm maisto išsinešimui, bet aš dar pasiėmiau iš baro keliolika litrų rudo pikto alaus, nes stresas buvo žudantis, o aš esu labai jautrus žmogus. Studentai man dažnai sako – „maestro, jūs labai jautrus“. Sakau – jo, jautrus kaip sraigių periskopai.

Tą piktą rudą alų namie supyliau į skalbyklę ir paleidau gręžimo centrifūgą. Kai piktas rudas alus tapo skystu trotilu, paleidau išpylimo programą ir prietaiso žarną sugrūdau sau į gerklę, susivarydamas visą skystį tiesiai į stemplę, be tarpininkaujančio ir bereikalingo gurkšnių algoritmo, kaip kad Hemingvėjaus ispanai konsumuodavo vyną tiesiai iš maišo į skrandį, monofoniniu kriokliu.

Pasidarė linksmiau, atsinešiau iš bagažinės dar neišpakuotą katiną specialiame karkase, vis dar su kačių antrankiais, kad nesudraskytų bagažinės turinio, ir, atėmęs iš protestuojančios žmonos visą atostogoms skirtą aminaziną ir užgėręs jį skysto trotilo likučiais, pasakiau katinui – „marš gaudyt pelių, šunie!“ Ir pačiu laiku, nes iš visų skylių kambario kampuose ėmė lįsti bataljonai pelių. Kuo ten viskas baigėsi, nežinau, nes pagaliau nusiraminau, paleidau sidabro seilę ir užmigau.

Ryte palei langus sustojo labai sena ir baisi BMW, iš kurios išlipo trys buožgalviai skarmalingais treningais ir kumščio dydžio galvom. Iš BMW griaudėjo tas dešimties senumo rumunų ar tai moldavų grupės kūrinys, kur eina „jo-majo-majo-majo”, bet tik rusiškai. Rusiškai, suprantat? Jie perdainavo tai. Siekiau iš po pagalvės savo Glock 17, bet jo ten nebuvo, nes greičiausiai sūnus bus pasivogęs papleškint prieš miegą.

Nubraukdamas kairiu galinio vaizdo veidrodžiu kažkokio Lexuso šoną, atginiau namo, bet įvažiavimą į kiemą buvo užtvėrusi kažkokia KIA baltarusiškais numeriais. Priparkavau palei šaligatvį, įbėgau į namus ir tuoj pat suleidau ketaminą katinui, žmonai ir sūnui, nes katinas labai kniaukė, o du kiti – labai rėkavo.

Užsidariau kambaryje, atsidariau Feisbuką, kažką aplojau, kažką užblokavau – rutina. Morfino būta gero, ir netrukus pastebėjau, kad pajūrio stresas vėl pradeda atleisti.

Ant kambario sienos kabojo paveikslas su juodu žirgu, ir žirgas žiūrėjo kažkur tolyn. Apsiverčiau ant kito šono, po kelių minučių atsiverčiau atgal ir vėl pažiūrėjau į gražų tapybos darbą. Šį kartą žirgas žiūrėjo man tiesiai į akis. Tada pagaliau išpančiojau iš pakuotės katiną ir įmūrijau jį sienoje.

Naktį į langą kažkas pasibeldė. Tai buvo didžiulis kranklys. Aš jį įleidau, ir jis tūpčiojo ant palangės, tūpčiojo ir viskas. Aš jam sakau – kas tu, iš kur tu? Ir tada jis man bažnytine slavų kalba sako – čia aš buvau užblokavęs įvažiavimą. Sakau – kam? Sako – taip visiems bus geriau.

Už lango girdėjosi tolimi bumpsėjimai iš dešimčių marozų mašinikių, ir atrodė, kad kaži kokie milžiniški oro pumpavimo mechanizmai siurbia orą iš paviršiaus, kad paduotų jį į gilius požeminius urvus, iš kurių ryte išlenda visi poilsiautojai su savo tapkėm, savo triūsikais, savo celiulitais.

Tokia tad Alfa.lt skiltininko vasara. Viskas, reikia prisiduoti į rehabą. Neperkaiskit ir nepersigerkit. Gero poilsio.

alfa.lt / Algis Ramanauskas

Komentarai