JAV dirbusi lietuvė: „Amerika netapo mano svajonių šalimi“

JAV

Jauna studentė Ieva Batėnaitė dar palyginti neseniai nebuvo ragavusi kelionių po užsienio šalis, tačiau, vos atsiradus galimybei iškelti koją už šalies ribų, leidosi ne kur kitur, o į tolimąsias ir daug įspūdžių žadančias Jungtines Amerikos Valstijas. Būtent ši išvyka, darbas svetur merginai ir padėjo suprasti, ko ji iš tikrųjų nori gyvenime. Gyventi Amerikoje? Ne. Kad ir kaip keista atrodytų tiems, kurie JAV laiko savo svajonių šalimi, ši didelė ir nepaprastu grožiu apdovanota valstybė nevirto Ievos siekiamybe. Kodėl? Savo patirtimi ir mintimis mergina pasidalijo šiame interviu.

Ieva, kiek laiko praleidote JAV ir kur teko keliauti?

Mes buvome JAV maždaug tris mėnesius nuo birželio pradžios. Kelionė buvo gana ilga ir varginanti. Naktį iš Kauno autobusų stoties pajudėjome Varšuvos link. Varšuvoje buvome 6 val. ryto, laukėme apie 5 valandas, tad nieko keista, jog įsėdusi į lėktuvą neatlaikiau ir užmigau, nors tai buvo mano pirmasis skrydis lėktuvu. Taip jį pramiegojau. Nusileidome Amsterdame, iš ten skridome į Atlantą, iš Atlantos – į Savaną. Savanoje miegojome oro uoste ant grindų, vėliau vėl laukėme. Galiausiai nusigavome iki Taibio salos (Tybee Island). Prisimenu, kad nepaprastai apsidžiaugiau, kai parodė mūsų kambarius ir pamačiau lovą. Saloje buvome iki rugpjūčio galo. Vėliau vėl prasidėjo kelionės. Iš Savanos traukiniu vykome į Orlandą, tada autobusu keliavome į Majamį, iš Majamio skridome į Niujorką. Ten buvome apie keturias dienas, bet rugsėjo 11 d. turėjome skristi namo, tad iš Niujorko skridome į Šarlotę, iš jos – į Savaną. Toliau maršrutas buvos toks: Savana–Atlanta–Paryžius–Varšuva–Lietuva. Po ilgos kelionės supranti, kaip gera grįžti namo. Po skrydžių miegojau 14 valandų.

Tikriausiai ten laukė ir klimato išbandymai?

Mums, atvažiavusiems iš Lietuvos, atrodė nepaprastai karšta. Kai nusileidę Savanos oro uoste išėjome vidury nakties į lauką, jau tada buvo ganėtinai karšta, tvanku lyg kokioje pirtyje. Iškart kilo klausimas: jeigu čia naktį taip, tai kas bus dieną? O dieną būdavo dar karščiau. Kadangi man teko malonumas dirbti lauke, šalia parduotuvės, turėjau priprasti prie karščio. Prisimenu, jog pačią pirmą darbo dieną maniau, kad numirsiu. Gerai, kad bent pavėsyje sėdėti reikėjo. Nors ir ten sugebėdavau nudegti: mano oda gana šviesi, tad pirmomis darbo dienomis užtekdavo pabūti saulėje 5–10 min., kad nudegčiau. Tačiau po savaitės jau pradėjau adaptuotis prie klimato. Kartais temperatūra nebūdavo tokia jau aukšta (dažniausiai 29 laipsniai karščio ir daugiau), tad mums būdavo ganėtinai vėsu, kai temperatūra nukrisdavo iki 25 laipsnių šilumos. Lietuvoje dažniausiai sulaukę tokios temperatūros džiaugiamės atėjusia vasara, o ten šalome. Ir dar buvo gana sunku dėl to, jog amerikiečiai daug kur naudoja kondicionierius ir šie veikia visu pajėgumu. Tiek automobiliuose, autobusuose, traukiniuose, tiek kambariuose, parduotuvėse – visur. Tad lauke būdavo labai karšta, o užėjus į parduotuvę šiurpdavo oda nuo vėsumos.

Papasakokite apie sutiktus vietinius žmones. Galbūt pastebėjote kokių nors panašumų į lietuvius?

Žmonės labai įvairūs. Panašumų? Iš tiesų pastebėjau daugiau skirtumų nei panašumų. Amerikiečiai pasirodė atviresni, ne tokie kompleksuoti ir santūrūs. Jiems nesunku užkalbinti nepažįstamus žmones, jie ganėtinai paslaugūs, nors kartais (o gal ir dažnai) dirbtini. Iš pradžių gana sunku priprasti prie amerikiečių bendravimo, tačiau ilgainiui perpranti jų bendravimo ypatybes. Tarkim, dažnas jų sveikinasi: „Hi, how are you?“ Jie klausia, kaip tau sekasi, bet nelaukia atsakymo. Paklausia ir nueina. Iš pradžių nesupratau tokio elgesio. Vienąkart vyriškis eidamas pro mane pasisveikino minėtąja fraze, aš su juo pasisveikinau: „Hi.“ Jis kiek paėjęs sustojo, atsisuko į mane ir paklausė: „Negi tu man neatsakyti, kaip tau sekasi?“ Tuo metu tikrai sutrikau. Kartais ilgiuosi to amerikietiško bendravimo, kad ir banalaus, galbūt dirbtinio…

Galbūt prisimenate daugiau kuriozinių ar nelabai malonių situacijų?

Iš pradžių tokių situacijų kildavo būtent dėl kalbos. Kadangi dirbau prie parduotuvės, žmonės dažnai manęs klausdavo, kur rasti tam tikrus restoranus ar kitokias vietas. Kartą priėjo žmogus ir klausia manęs: „Kur yra ATM?“ Galvoju: o kas tas ATM? Nusiunčiau jį į mūsų parduotuvės vidų, neva jie vietiniai, jie viską žino. Išėjęs bendradarbis sako: „Negi tu nežinai, kur rasti bankomatą?“ Nuo tada jau žinau, kas yra ATM.

Būdavo ir taip, kad prieina žmogus ir kalba slengu (žargonu). Kažko klausia, o suprasti, apie ką kalba, negaliu. Juk mūsų mokykloje niekas nemokė slengo. Tąsyk tas žmogus priėjo prie mano vadybininko ir sako: „Ji gal nemoka angliškai?“

Dažniausiai klysdavau stengdamasi neparodyti, jog nesupratau, ką man sakė. Viena moteriškė manęs kažko paklausė, aš truputį pagalvojusi jai atsakiau „yes“. Ji pasižiūrėjo į mane ir sako: „Aš tau uždaviau du klausimus…“ Tokiais atvejais atsiprašydavau ir prašydavau pakartoti klausimą, tik jau tada įdėmiai klausydavausi.

Sakoma, kad, atvykus į šalį, kurioje visai kitoks žmonių mentalitetas, ištinka kultūrinis šokas. Jums reikėjo priprasti ir prie didelio laiko skirtumo. Ar lengvai pavyko prisiderinti prie to?

Dėl laiko skirtumo nebuvo didelių problemų. Gal todėl, kad iš karto pradėjome dirbti. Tačiau kultūrinį šoką tikrai patyriau. Juk Lietuvoje neįprasta, kad tave nuolatos kalbina, sveikinasi, klausia, kaip tau sekasi, visada atsiprašinėja, nesvarbu, ar tu juos užkliudei, ar jie tave. Kiekvieną dieną Amerikoje tekdavo bendrauti su vis kitokiais žmonėmis, jie papasakodavo keisčiausių istorijų. Kartais jomis tikėdavau, kartais ne. Kai kurie tiesiai šviesiai sakydavo, jog nieko nėra girdėję apie Lietuvą, kiti bandydavo ką nors papasakoti apie ją, bet tai būdavo toli nuo tiesos. Pastebėjau, kad amerikiečiai nelabai domisi kitomis šalimis. Dalis jų įsitikinę, jog JAV yra pati geriausia šalis, jog čia viskas tiesiog tobula. Vis dėlto tikrai nenoriu pasakyti, jog visi jie tokie. Ne, tikrai ne visi, tačiau didžioji dalis tų, su kuriais man teko bendrauti, didžiuojasi savo šalimi, gal net per daug.

Kokį darbą teko dirbti? Ar darbo krūvis buvo didelis?

Važiuojant į Taibio salą man sakė, jog būsiu parduotuvės asistentė („shop assistant“). Taigi pamaniau, kad dirbsiu parduotuvėje, bet buvo kitaip. Pirmą darbo dieną vienas iš vadovų atvažiavo mūsų pasiimti ir nugabeno mus į darbo vietą. Parduotuvės vadybininkas mus išsivedė į lauką ir pasakė, kad dirbsime čia, šalia parduotuvės. Pamačiau užrašą didelėmis raidėmis: „Airbrush Tattoo“. Suglumau: o kur tas žadėtas „shop assistant“? Vaikinukas gal per 5–10 min. parodė, kaip daryti tatuiruotes, ir liepė pradėti dirbti. Mano darbas buvo bendrauti su žmonėmis, juos kalbinti. Taip atradau bendravimo džiaugsmą. Ir būtent šis darbas turėjo įtakos mano asmenybei. Atsirado noras bendrauti su kuo įvairesniais žmonėmis, nes iš kiekvieno galima ko nors išmokti.

Ar darbo buvo daug? Sezono metu, maždaug birželio viduryje, buvo daugiau darbo, dirbau po 6–7 valandas per dieną septynias dienas per savaitę. Tačiau nepasakyčiau, jog buvo sunku: juk man tereikėjo sėdėti ir kalbinti žmones. Į sezono pabaigą darbo vis mažėjo, tiksliau, vis mažiau žmonių norėjo pasidaryti tatuiruotes. Tad vieną dieną mano vadybininkas pasakė, jog pradėsiu dirbti parduotuvėje. Išsvajotos parduotuvės asistento pareigos. Aš nežinojau, ką veikti parduotuvėje, maniau, kad vėl pamokys, ką ir kaip daryti. Priėjau paklausti vadybininko, ką man daryti toje parduotuvėje. Jis sako: „O tu kalbėk su klientais.“ Ir nuėjo… Na kalbėti, tai kalbėti. Pamažu perpratau šį darbą, pasijaučiau komandos dalimi. Ir tada atėjo laikas išvykti…

Kurios vietovės ar miestai paliko didžiausią įspūdį? Ką patartumėte aplankyti į JAV vykstantiems turistams?

Visa kelionė paliko neišdildomą įspūdį. Vien tie skrydžiai, kelionės autobusu ar traukiniu buvo neįtikėtinai smagūs. Labai patiko Majamis. Nors tai ir brangus miestas gyventi, bet man tai buvo savotiškas rojus: saulė, vandenynas, kuriame nemažai medūzų, palmės, krintantys kokosai, netgi benamiai, miegantys po palmėmis, sukuria įspūdį, jog Majamyje geriau negu bet kur kitur. Aišku, ir Niujorkas, Manhatanas paliko nuostabų įspūdį. Matant lekiančius, skubančius žmones, kilo tokių minčių: ar verta grįžti, ar verta mokytis, gal geriau keliauti? Juk dar tiek daug galima pamatyt, patirti… Kiek daug mes nematome, kodėl neišdrįstame išeiti iš savo komforto zonos? Bijome keliauti, atrasti, prarasti?.. Tada iš tikrųjų pradėjau galvoti, ar aš noriu pasilikti Lietuvoje, ar noriu nesustoti ir toliau keliauti.

Mano vienintelis patarimas turistams būtų: tiesiog keliaukit. Vien pati kelionė gali labai daug duoti. O lankytis JAV ir nepamatyti Niujorko, manau, būtų nesuprantama.

Galbūt siejate savo ateitį su JAV, o gal su kuria kita užsienio šalimi?

Negaliu sakyti, kad man ten nepatiko. Patiko – juk kita kultūra, šalis, tiksliau, viskas kitaip, bet… Jaučiau, kad galėčiau pasilikti gal dar pusę metų ar metus, bet ne daugiau, nes pasilikdama ilgesniam laikui, manau, užstrigčiau, negalėčiau tobulėti, pamatyti kažko naujo. Kartais atrodydavo, jog jei gyvenčiau ten visąlaik, imčiau… bukti. Net vienas mano kolega kartą pasakė: „Geriau čia nepasilik, nes įstrigsi.“ Taip, ten linksma, atrodo, kad viskas paprasta, nėra problemų, bet kartu ir nėra tikslų, kurių galėčiau siekti, nėra perspektyvų, kurios mane domintų.

Manau, jog sieju savo ateitį su užsienio šalimi, nors dar nežinau, su kokia ir kuriam laikui. Matyt, keliautojams taip ir būna – kartą paragavę negali sustoti.

Dėkoju už pokalbį.

Rasa Minkevičiūtė

Šaltinis: lietuve.lt

arm tattoo ideas

Komentarai

Gaukite mūsų naujienlaiškį

Įveskite savo el. pašto adresą