Olandijos Lietuviai | Nyderlanduose dirbantis lietuvis: „Emigracijoje suradau pašaukimą, o dabar

Ernesto Šulinsko nuotr. / Ernestas Šulinskas

Per praėjusius metus iš Lietuvos emigravo 57,2 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų, o atėmus imigrantus gyventojų skaičius sumenko 27,9 tūkst. arba visu Jonavos miestu. Tačiau ketverius metus užsienyje uždarbiaujantis Ernestas Šulinskas teigia, kad būtent emigracija, aštuonios pakeistos darbo vietos, dvi šalys, dešimtys sutiktų nuoširdžių žmonių užaugino jį kaip žmogų ir padėjo surasti mėgstamą darbą. „Aš jaučiuosi laimingas, bet man Lietuvoje mieliau,“ – sako į gimtą kraštą gegužę grįžtantis jaunuolis.

„Aš kaimo vaikas. Kai vėliau mieste gyvenau kaimas neišėjo iš manęs. Man nėra skirtumo, kur gyventi. Man svarbu, kad ant galvos nelytų, kad būtų lova ir viskas. Man nieko daugiau nereikia“, – teigia nuo mažumės prie gamtos ir ūkio darbų pratęs Ernestas Šulinskas.

Žiniasklaidai išplatintame pranešime rašoma, kad iš Vilkaviškio rajono, Stirniškių kaimo, kilęs vaikinas Marijampolės profesinėje mokykloje baigė kelių statybos ir priežiūros remonto specialybę. Po 3 mėnesių praktikos nedidelėje įmonėje jis pasirašė pirmąją savo darbo sutartį.

Jaunuolio svajonės įsitvirtinti ir susikurti gyvenimą Marijampolėje žlugo, kai po 9 mėnesių uolaus kelininko darbo gruodį jį išleido neapmokamų atostogų iki kovo mėnesio.

„Tiesiai pasakiau, kad einu rašyti prašymą atleisti iš darbo. Mano viršininkas sako: „Tai kodėl išeini? Kas nepatinka?“. Sakau: „Tai jūs 3 mėnesius būkite be darbo, be algos, nuomojamame bute, tai pažiūrėsime, ką jūs darytumėte?!“ – teigia pratęs už save pakovoti vaikinas.

„Aš, kaip ir visi jauni žmonės, noriu pasiekti daugiau, užsidirbti ir susikurti sau gyvenimą“, – E.Šulinskas dėsto apsisprendimo vykti padirbėti į užsienį motyvus. Jį paskatino ir broliai su seserimis, kurie siūlė savo broliui pagrandukui išbandyti savarankišką gyvenimą be tėvų kitoje šalyje.

Vaikinui brolis pasiūlė važiuoti į Angliją skinti narcizų. Pietų Anglijoje 2,5 mėnesio nuo aušros iki sutemos jis sulenkęs nugarą skynė gėles.

Sunki pradžia tarp narcizų

„Tada prasidėjo mano kelionės į kitą pasaulį – į užsienį“, – savo darbo užsienyje pradžią prisimena E.Šulinskas.

Vaikinui brolis pasiūlė važiuoti į Angliją skinti narcizų. Pietų Anglijoje 2,5 mėnesio nuo aušros iki sutemos jis sulenkęs nugarą skynė gėles. Pasibaigus narcizų skynimo sezonui pietuose, jis persikėlė į Škotiją prie Albruko.

„Šiaip Anglijoje man buvo sunku – pirmą kartą kitoje šalyje, ne visada nesupranti, ką tau sako, nemoki šnekėti“, – pirmuosius iššūkius užsienyje prisimena E.Šulinskas, – „Man ne labai patiko pats darbas. Nesvarbu, ar lyja, ar sninga – visą dieną skini gėles, dedi į dėžutes, neši priduodi ir vėl skini.“

Už 17 priskintų narcizų dėžučių darbdavys jaunuoliui mokėjo 100 šimtą svarų per dieną. Kartais jam pavykdavo užsidirbi 120 ar 130 svarų. Dirbdavo jis kasdien, o laisvadienių sulaukdavo vieninteliu atveju, jeigu gėlės būdavo nepaaugę.

Ernesto Šulinsko nuotr./Gėlių laukai

Nuovargis ir nugaros skausmai, kaip sako vaikinas, buvo tik gėlytės.

„Blogiausia, kad narcizus nuolat purškia su chemija. Vieną lauką skini ir matai, kaip kitą purškia. Kitą dieną eini to lauko skinti“, – prisimena E. Šulinskas.

Pasak vaikino daugeliui skinančiųjų narcizus šie purškiami preparatai sukeldavo alergines reakcijas: „Jeigu sušlampa drabužiai ir chemija prasiskverbia iki kūno, tai net nugraužia odą. Mano broliui oda pradėjo luptis, žaizdos pūliuoti ir kraujuoti. Kitiems raudo veidas, tino rankos, akys, lyg būtų sugeltos bičių“.

Tik darbas be gyvenimo

Nuo šios chemijos E.Šulinską vieną kartą išbėrė, tačiau vaikinas po narcizų skynimo sezono nusprendė važiuoti į Bostoną (Jungtinėje Karalystėje). Ten per įdarbinimo agentūrą gavo poziciją maisto apdorojimo fabrike.

Jaunuolis dirbdavo po 12 valandų per dieną ir 6 dienas per savaitę.

„Nuo 7 ryto iki 8 vakaro ant kojų. Kaip ir skinant narcizus, čia gyvenimo irgi nemačiau. Kai reikėjo smulkinti daržoves – tai dar lengvesnis darbas, bet kai dirbau prie pakavimo konvejerio – tai po tokios dienos nieko nesinori“, – teigia E.Šulinskas.

Be darbo ir pastogės svetimoje šalyje

E.Šulinskui mokyklos laikų draugas pasiūlė atvykti į Nyderlandus skinti šparagų pas ūkininką. Tačiau atvykęs vaikinas sužinojo, kad skynimo sezonas baigėsi ir naujų darbuotojų neieškoma.

Vaikinas svetimoje šalyje liko be darbo, pastogės ir pinigų. Tačiau draugas pasiūlė kreiptis į darbą Nyderlanduose siūlančią lietuvių įdarbinimo agentūrą. Jos atstovas susisiekė tą pačią dieną, o po kelių dienų E.Šulinskas apsigyveno Nijmegene ir savo jėgas išbandė logistikos sandėlyje.

Vaikinas atvažiavus jūriniam konteineriui su 2000-3000 dėžių turėjo jas sukrauti ant palečių, apsukti apsaugine plėvele ir nuvežti į nurodytą vietą. Per mėnesį jis uždirbdavo apie 1400-1500 eurų, o atskaičius mokesčius, nuomą, likdavo apie 1200 eurų.

„Latvis mums vadovavo. Jam išėjus, jį pakeičiau – dirbau prižiūrėtoju. Bet pradėjo strigti alga – dirbau už penkis žmones, bet gavau mažiau negu man pavaldūs žmonės. Kodėl? Nežinau, jeigu būčiau gilinęsis – būčiau išprotėjęs“, – sako E.Šulinskas.

Nuo traktorininko iki stogdengio

Per kitą agentūrą susiradau traktorininko darbą Bergheime.

„Pirmą dieną reikėjo užsikurti traktoriuką, išvežti mėšlą, išvalyti, privežti šiaudų. Per visą dieną su traktoriumi dirbau 2-3 val. Likusį laiką vaikščiodavau po kampus. Tada prasidėjo pasakymai: „Eik ten iššluok, ten paduok“. Aš kitaip įsivaizdavau darbą“, – sako trumpai traktorininko karjerą išbandęs E.Šulinskas.

Kadangi lietuvis nebijo aukščio, greitai jam buvo pasiūlytas darbas ant stogų. Vaikinas buvo patikintas, kad atlygis bus didesnis nei dirbant logistikos sandėlyje.

E.Šulinskas juokiasi prisiminęs, kai po savaitės darbo sulaukė 250 algos ir dar iš jos teko sumokėti po 10 eurų už kiekvieną naktį kempinge, kuriame jis buvo apgyvendintas.

Neapsikentęs vaikinas bandė aiškintis, kodėl negauna žadėto didesnio nei 1200 eurų atlygio. Jam buvo pasakyta, kad tiek lieka, atėmus mokesčius bei pagal Nyderlandų įstatymus pritaikius koeficientą jaunesniems nei 21 metų jaunuoliams. Pašnekovui liko numoti ranka ir toliau ieškoti geresnio darbo.

Džiugesį keliantis darbas

„Vienas lietuvis pasiūlė parašyti vienai įdarbinimo agentūrai. Netrukus buvau perkeltas į Amsterdamą logistikos įmonę“, – sako E. Šulinskas. Iš pradžių vaikinas rūšiavo dėžes, bet netrukus jį paskyrė į ekspedicijos naktinę pamainą. 22 valandą paaiškėdavo, į kokias vietas reikia rinkti ir skanuoti prekes. Atvykus sunkvežimiams, reikiamas dėžes tekdavo sudėti ant nurodytų palečių.

„Iš pradžių darbas atrodė, kaip ėjimas mišku – įeini ir nieko nematai. Labai didelė atsakomybė, nes jeigu tik ne ten padedi prekę – prasideda bėdos. Jeigu pradėsi labai klysti – niekas tavęs ten nelaikys“, – teigia E.Šulinskas.

Pamainų vadovams užtenka pažiūrėti, kas skanavo, kurią valandą ir sumaištį užsakymuose sukėlęs kaltininkas greitai išaiškėja.

„Turi labai greitai suktis. Bet nebūna tokių atvejų, kad nespėji. Jeigu mato, kad užtrukai ateina padėti, tau neprašant“, – sako 22 metų vaikinas. Per naktį vienas žmogus aptarnauja iki 300 konteinerių ir turi spėti atlikti pavestą užduoti iki 3 val. nakties.

Po kokios savaitės E.Šulinskui buvo patikėta pačiam surinkti savo maršruto prekes. Jam itin patinka darbe suteikiamas savarankiškumas: „Važiuoji su tokia mašinyte, surenki prekes, dirbi su „skaneriu“(prekių nuskaitymo aparatu – aut.past.), esi pats sau „bosas“, tau niekas nevadovauja“.

„Anksčiau darydavau klaidų, bet sparčiai mokiausi ir dabar „team leaderiai“ (iš angl. k. – komandos vadovai) visai manimi patenkinti. Šio darbo aš gyvenime į nieką nekeisčiau“, – tvirtai nukerta savo kelią atradęs lietuvis.

Olandai prie širdies

„Palyginus anglų ir olandų bendravimo kultūrą, tai man labiau prie širdies olandai, nes jie laimingesni ir mandagesni žmonės“, – sako E.Šulinskas.

Jis prisimena, kaip atvykęs Anglijoje dirbti į daržovių perdirbimo fabriką mašinų operatoriumi, pamainos viršininko buvo nusiųstas grindų valyti. Tokį sprendimą jis priėmė žvilgtelėjęs į jaunuolį ir į jo pavardę.

E.Šulinskui teko pakovoti už teisę dirbti, darbo sutartyje nurodytoje pozicijoje: „Sakau aš ne valytoju atėjau dirbti, atėjau dirbti čia kur stoviu!“. Karštai išlietų emocijų užteko, kad vadovas persigalvotų.

Visai priešingą situaciją vaikinas prisimena, kai atvykęs į Nyderlandus susidūrė su olandų požiūriu į atvykėlį: „Jeigu tu atvykai dirbti ir nori darbo, tau jie padės, kaip galės, suteiks visą informaciją ir bendraus, kaip su geriausiu draugu“.

E.Šulinskui įspūdį paliko, kai vieną rytą dviračiu į darbą išsiruošęs vaikinas slystelėjo ir vertėsi. Šalia tako automobiliu važiavęs olandas iškart sustojo, puolė prie ant žemės gulinčio vaikino, padėjo atsikelti.

„Na, truputį skaudėjo, bet aš jaučiausi laimingas, kad dėl manęs kažkas sustojo ir puolė gelbėti. Todėl man čia miela būti“, – teigia pašnekovas.

Stebinanti olandų darbo kultūra

Vaikiną nustebino, kad Nyderlanduose net pamainos vadovai nesielgia kaip stereotipiniai viršininkai – jie daugiau dirba už paprastus logistikos sandėlio darbuotojus ir turi daugiau atsakomybių, bet nei bendraujant, nei paskirstant užduotis nepabrėžia hierarchijos.

„Mūsų direktorius visada pasitinka ryte, ateina kartu pietauti, ranką paspaudžia. Jis paprastai ir betarpiškai su visais darbuotojais bendrauja, nori pažinti ir suprasti žmogų. Todėl ir tu ateini į darbą su šypsena, dėl nieko nesijaudini, nes žinai, kad tau visada padės“, – susižavėjimo bendravimo kultūra darbe neslepia lietuvis.

Vaikinas su nuostaba prisimena, kai dirbdamas netyčia užkliudė prekes ir ant žemės nugarmėjo dėžės su alkoholiniais gėrimais, mišrainėmis. Lietuvis buvo įsitikinęs, kad jį atleis iš darbo. Tačiau atėjęs vadovas pasiteiravo, kas nutiko, paprašė viską išvalyti ir patarė nesijaudinti dėl tokių įvykių, nes visos prekės draustos.

„Kaip aš sakau, „Sligro“ yra viena šeima – visi kaip broliai, seserys, mamos, dėdės, pusbroliai. Tad ir darbo dienos lekia greitai – padirbam, sustojam pasišnekam, pajuokaujam, kartais pridarome nesąmonių, ištaisome ir toliau draugiškai dirbame. Dirbu ir gyvenimu nesiskundžiu“, – juokiasi E.Šulinskas.

Užaugino patirtis užsienyje

Per ketverius metus užsienyje gyvendamas vaikinas patobulino savo anglų kalbą, įgijo bendravimo patirties, vadovavimo įgūdžių, išmoko prisiimti atsakomybę. Šios patirtys leido perimti kitokį požiūrį į gyvenimą, darbą, tarpusavio santykius, bendravimą, iš arti susipažinti su kitų šalių kultūra.

Palyginus anglų ir olandų bendravimo kultūrą, tai man labiau prie širdies olandai, nes jie laimingesni ir mandagesni žmonės, – sako E.Šulinskas.

„Kai atvažiavau į Olandiją šalia nebuvo nei vieno lietuvio. Aš rizikavau – nauja vieta, nauji žmonės, susikalbėti galėjau tik anglų kalba. Teko susitaikyti su situacija, įsidrąsinau ir dabar jaučiuosi beveik kaip namuose“, – sako E.Šulinskas.

Lietuvoje mieliau

Vaikinas į Lietuvą su džiaugsmu grįžta bent kartą per pusmetį. Tačiau pripažįsta, kad sunkiausia pranešti tėvams ir artimiesiems, kada vėl išvyks darbuotis į Nyderlandus.

„Matai tėčio ir mamos veide tokį nusiminimą: „Vėl, tave sūnau, pamatysim tik taip negreitai. Kai reikia išvažiuoti – tai man širdį skauda“, – teigia E.Šulinskas.

Vaikinas nusprendė, kad užteks gyventi tarp dviejų pasaulių – birželį krausis lagaminus namo. „Pailsėsiu nuo darbo, visokių pypsėjimų, mašinų ūžimų, išsilaikysiu automobilio vairavimo teises ir mėginsiu ieškotis darbo logistikos įmonėje, nes man Lietuvoje gyventi mieliau“, – savo planus dėsto vaikinas.

Gimtam kraštui meilumo suteikia ir Lietuvoje likęs vaikino širdžiai itin brangus žmogus. Nors merginos vardo pašnekovas nenorėjo atskleisti, bet prisipažįsta, kad be jos Nyderlanduose jam labai ilgu.

Šaltinis: 15min.lt