Rimvydas Valatka: 12 dalykų, išduodančių, kad Lietuva yra provincija

Lietuviška duona – skaniausia. Mūsų tautiniai valgiai – cepelinai, kugelis, vėdarai ir balta mišrainė. Mūsų mergos – pačios gražiausios.

Kam nežinomi tokie ir panš. pasididžiavimai, pramaišiui su tik mums būdingais niekais apie saldų uogų vyną ar didžią Žemaitijos imperiją, už kurios pseudoistoriją ar panašią nesąmonę Edukologijos universitetas tai parašiusį asilą gali paskelbti savo garbės daktaru?

Visa tai galime iki užkimimo kartoti pirmam pasitaikiusiam užsieniečiui. Jiems išūžiame ausis ne tik apie Žalgirio mūšį, bet ir apie „Žalgirį” bei visą nerealią mūsų kašę. Peraugusių drimbų ir JAV getų žaidimą, apie kurį nė vienas mūsų sutiktas užsienietis dažniausiai nebūna net girdėjęs, todėl mus ištinka kultūrinis šokas:kaip tai? Po kurio ateina aiškus supratimas, kad visi jie – varliaėdžiai, babajai arba čiurkos.

Kas dar išduoda mūsų provincialumą – vaikiškai nuoširdų įsitikinimą, kad esame pasaulio bamba, o visi kiti pasaulyje tėra nevykėliai ir ištežėliai? Tikri lebedos – kaip pasakytų žemaitis.

Štai 12 dalykų, kurie išduoda, kad esame bent šiek tiek provincija.

1. Kiekvienas viešas pirstelėjimas – filmo premjera, scenos kryžiai ir tautinio kino gervės, Vasario 16-osios ir Kovos 11-osios minėjimai, net didžiai neprovincialaus siuvėjo Juozuko madų pristatymas čia viską visada turi savo. Renginio automobilis, renginio batai, renginio sardelės, renginio kepeninė dešra, renginio kelnaitės, renginio prezervatyvai, ir, žinoma, renginio televizija, portalas, žurnalas. 

Net kai į Klaipėdą įplaukė laivas-dujų saugykla „Independence“, ir kiekvienam kaimo jurgiui buvo aišku, kad visi tai parodys ir aprašys, spaudos konferencijoje už valstybės prezidentės nugaros išdidžiai švietė renginio televizijos ir renginio informacinio rėmėjo naujienų portalo logotipai.

Matyt, tam, kad kiekvienas kaimo jurgis žinotų, kurioje redakcijoje su vizitais lankosi prezidentė ir kurios žiniasklaidos priemonės vadovas jau geriau savo dešinę ranką ar net svarbiausią organą atiduotų nukirsti, nei leistų prezidentę nors žodeliu pakritikuoti.

2. Visus užsienio svečius – ar tai būtų Europos viršūnių susitikimas, ar Europos krepšinio čempionatas – pasitinkame „Kepurine“. Šokiu, kuriuo taip pat labai didžiuojamės ir kuris yra išcackintas sovietų laikais sovietų mums primestų „dainų ir šokių“ ansamblių.

3. Valstybinės šventės čia viena nuo kitos skiriasi tik tuo, kad vienos yra šiek tiek, o kitos – net labai Vėlinės. Pirmiausia vainikai ant kapų, po to kandanti politiniams oponentams, bet būtinai nuobodi prezidentės (premjero, Seimo pirmininkės) kalba, sakoma nuobodžiausių šalies žmonių 500-ukui, ir marš namo, ant pečiaus.

4. Kai ką nors aiškindamas savo prieteliui lietuvis argumentuoja taip pranešus per televiziją, galima duoti kepurę prikrauti, kad jis tai išgirdo per kurią nors V.Putino propagandinę televiziją. Rusijos televizijų žiūrėjimo indeksas = Lietuvos provincialumo indeksas. Pasiekė 20 proc. ir toliau didėja.

Net iškilūs vyresnės kartos aktoriai, rašytojai bei kiti meno meistrai, netgi balsuojantys už konservatorius, duodami interviu moterų žurnalams, nutaiso skausmingą veido išraišką a la Rūpintojėlisir sako, kad vis dėlto Rusijos televizijose yra daug daugiau dvasingų laidų.

Išvertus šį teiginį iš jo ar jos pasimetusio kūno ir sielos kalbos, tai reiškia, kad, be rusų kalbos, jis daugiau nekerta jokios kitos, todėl V.Putino širdutė Rusijos propagandinėje tupykloje – televizoriuje yra vienintelis jo langas į pasaulį.

5. Šimtai tūkstančių žmonių tiki, kad praeityje čia buvę geriau gyventi.

A.Smetonos laikais buvo manoma, kad lietuvių aukso amžius buvęs kažkur iki krikščionybės įvedimo, kai buvo tik piliakalniai, raistai, žalčiai, dori kunigaikščiai ir didelė kaip karžygio krūtinė kultūra. Sovietų okupacijos metais manyta, kad vis dėlto geriau buvę prie A.Smetonos. Vos išsivadavus iš sovietų staiga paaiškėjo, kad geriau buvę po Kremliaus padu. Nes dabar štai žemės ūkis sunaikintas, pramonės nebėr.

Tik nebandykite teigti, kad dabar ūkininkai prikulia triskart daugiau grūdų nei kolchozai, o geras ūkininkas į savo piniginę lengvai susikištų penkių geriausių rajono kolchozų pirmininkus.

Niekas taip pat Lietuvoj nepatikės, kad per 24 metus vietoj sovietinių pastatyta daug naujų fabrikų, kurie gamina „Boeing” ir „Siemens” detales ar kaip V.Bumelis – konkuruoja su JAV vaistų gamintojais.

6. Ž.Grigaičio fenomenas.

Apie ką rašo net moterims skirti neprovincialios šalies žurnalai? Kas užtikrina visuomenės naratyvą (pasakojimą)? Aprašomi šį tą nuveikusių režisierių, aktorių, rašytojų, mąstytojų, muzikos, futbolo, plaukimo ir lengvosios atletikos žvaigždžių gyvenimai. Apie ką rašo provincijos „lengvoji” žiniasklaida?

Nė dienos be Ž.Grigaičio. Nė savaitės – be Jagelavičiūtės, Martinėlės ar Musmirėlės, Zvonkės-Bunkės, Budrės, Mia, Skambinės, Pareigytės, Pikul, Gurevičiūtės, Burlinskaitės, Kiguolio ir Kiguolės, Šalčiūtės, Šadžiaus ir jo kaip ten ta Ji, Valentaitės, Donaldos, būrėjų, burtininkių ir ant galų galo kokio Antano.

Kas jie tokie? Kas toks yra tas Ž.Grigaitis, ar bent pats jis žino? Visi kaip papūgos: „Verslininkas”. Tikrai? Tada prašom parodykit mums jo verslą. Beje, apie verslą ir keistus verslininkus, tiksliau, verslininkes.

7. Kiekviena mergelė, ištekėjusi už kokio medžiagiškai apsunkusio pinigų maišo, kontrabandininko, o dažniau tiesiog prakutusio bandito, moteriškiems žurnalams prisistato esanti verslininkė.

Tik susimildami neklauskite jų apie bendrovės apyvartą, EBITDA, pelno maržą ir net gyventojų pajamų bei „Sodros” mokesčius. Galima tik apie perlus, palepinimus, apsipirkimą Milane, didelę meilę savo pinigų maišui ir draugystę su M.Petruškevičiumi.

8. Net pusėtinai pilietiški žmonės čia viešai sako, kad, rinkdami Vilniaus merą, jis arba ji balsuos už tą – na, jūs visi žinote, už ką, – nes Jis jau yra pakankamai prisivogęs.

Išvertus šį pasąmonės srautą, kuriame bus ir tokių teiginių, kaip „visi Seime – vagys”, „visa žiniasklaida nupirkta”, o „pasaulį valdo žydai”, į lietuvių kalbą, tai skambėtų maždaug taip: „Aš taip pat norėčiau turėti tiek, kiek turi anas prisivogęs, ir, jei nebūčiau toks bailus, vogčiau pats, todėl mano tingiai galvai nereikia, jog, atėjus kokiam nevagiančiam keistuoliui, sugriūtų mano svajų pasaulis.”

Tik neklauskite jo arba jos, ar vagis gali nevogti. Pamirškite ir Dievo įsakymą „Nevok”. Geriausiu atveju – nesupras. Blogiausiu  – kals į kaktą neatremiamu klausimu: „Kam tu dirbi, kieno esi nupirktas?”

9. Čia nesvarbu, ką sako, čia svarbu tik tai, kas sako.

Jeigu prezidentei, premjerui, ministrui (verslininkui, banko valdytojui ar šiaip duonos valgytojui) nepatinka jį kritikuojančio asmens argumentai, niekas su tokiu nesiginčija: 1) „Tas juk yra nupirktas to ir ano“, 2) „bet jis juk aferistas, tai paaiškės artimiausiu metu“. Arba tiesiog užmušantis: „O Tu irgi prieš dvidešimt metų kažką ten buvai tokio padaręs!“ Žodžiu, „aš – viršininkas, tu – kvailys!”

10. Partija gali prarasti valdžią, gali neįveikti 5 proc. barjero į Seimą, gali negauti nė vieno mandato, bet net ir tada ji nekeis savo vado. Mat partijoms gali vadovauti tik 8 žmonės: Kubilius, Butkevičius, Paksas, Uspaskichas (Graužinienė ir Daukšys nesiskaito, vis tiek visi Uspaskicho nuomonės klausia), Zuokas, Masiulis, Tomaševskis ir Karbauskis.

Kodėl tik jie ir būtent jie? Bendra tarp jų tai, kad nė vienas iš šio aštuntuko neturi net teorinių šansų būti išrinktas valstybės prezidentu.

11. Šizofrenija Nr. 1 – dėl „w” (sąmonės skilimas). Požiūris į kokią nematytą raidelę taip pat yra būdingas provincijai – net jei galas su galu nesueina.

Tarkim, „w” draudžiama rašyti valstybės išduotuose dokumentuose, jei kalbama apie kokį Wojciechą. Bet jei atsiversite Tautininkų partijos ar Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų registravimo dokumentus, tai ten „w” akių nebado net didžiausiems patriotams.

Netikite? Pabandykite surinkti www.tautininkusajunga.lt  ar www.tevynessajunga.lt. Anei tau nosinių, anei taškelių, o  štai „w” – net trys. Ir visos trys teisėtos. Visuose patriotinių partijų dokumentuose. Lietuva be lituanizuoto interneto – Lietuva be ateities? Ar kitaip?

12. Šizofrenija Nr. 2 – žiniasklaidoje nėra pozityvo.

Žiniasklaidos baisybėmis dažniau nei Paskutiniuoju teismu kunigų Bažnyčioje dabar savo profesorių gąsdinamos studentės vaikšto po redakcijas ir maldauja surengti gerų žinių dieną.

Na, tokią be Rusijos karo Ukrainoje, be problemų dėl šildymo kainų, be „Tvarkos ir teisingumo“ vyrų rankų miklumo panaudojant biudžeto pinigus, be milijardinės Vilniaus skolos ir be girtų policininkų sukeltų avarijų. Jau gražu?

Bet juk vis tiek reikia gerų žinių? Reikia, tik kas sakė, kad jų nėra? Apie tai, kad jų nėra iš viso, ypač garsiai šūkauja tie, kurie patys skaito tik apie avarijas, kriminalus, Grigaitį, Zvonkę-Bunkę, Mia ir Martinėlę. Rimčiausias jų per penkmetį perskaitytas tekstas – apie Gražulį ant asfalto.

Neteisyyybėėė?

Na, gerai. Pakelkite rankas tie, kurie praėjusią savaitę skaitėte 15min.lt reportažus apie Utenos „Umaro“ ir Ukmergės „Stansefabrikken“ fabrikus. Velniškai pozityvūs.

Mikt makt mirkt. Ir vėl nuo pradžios? Kaip apie „Vamzdį”.