Daiva Rakauskaitė per savo karjerą dalyvavo trijuose Europos moterų karšto oro balionų čempionatuose ir iš jų parsivežė du sidabro medalius. 44-erių pilotė, kuri aviacijos sportu užsiima jau dešimtmetį, prisipažįsta, kad vis dažniau kyla minčių ir apie karjeros pabaigą, tačiau pastarąją vis nukelia. Priežastis paprasta – noras iškovoti aukščiausios prabos medalį.
Rugsėjo 15-19 d. Olandijoje vykusiame trečiajame Europos moterų karšto oro balionų čempionate D.Rakauskaitė iškovojo sidabro medalį. 2012 m. Europos pirmenybių vicečempionė per visas septynias užduotis surinko 5049 taškus. Aukso medalis atiteko lenkei Evai Pravickai-Linkei (Ewa Prawicka-Linke, 5168 tšk.), bronzos – austrei Elizabet Kinderman (Elisabeth Kindermann, 4939 tšk.). Kita Lietuvos atstovė Agnė Simonavičiūtė laimėjo septintąją užduotį, o bendrojoje įskaitoje turėdama 4615 taškų užėmė penktąją poziciją. Miglė Vaitulevičiūtė (4048 tšk.) liko 11, Kristina Sunaitienė (3391 tšk.) – 17, o Rita Naujalienė (2804 tšk.) – 23 tarp 30 oreivių.
– Po trejų metų pertraukos vėl iškovojote Senojo žemyno vicečempionės titulą. Ar tikėjotės, kad būtent dabar vėl pavyks tai padaryti?
– Būti nusiteikusiai laimėti medalį tokiame čempionate gana sudėtinga. Žinoma, labai daug kas priklauso nuo tavęs, bet įtakos turi ir oro sąlygos, taip pat ir sėkmė. Į Olandiją vykau turėdama mintį pasiekti kuo aukštesnį rezultatą. Ir jį pasiekiau. Žinoma, buvo galima ir geriau, tačiau Fortūna turbūt norėjo pasakyti, kad reikia padirbėti, dar yra kur stengtis.
– Dabar paklausysite Fortūnos ir sieksite aukso?
– Nesinorėtų sakyti, kad sidabras mane persekioja. Jau po 2012 m. čempionato Vokietijoje mąsčiau, kad gal laikas pasitraukti iš šio sporto. Vis dėlto nusprendžiau pasilikti. Dabar juokauju, kad turbūt Fortūna nori, jog likčiau ir pakovočiau dėl aukso. Jei būčiau dabar Olandijoje iškovojusi auksą, tikrai būčiau baigusi karjerą.
– Papasakokite, kaip vyksta Europos karšto oro balionų čempionatai, kokias užduotis turi įveikti oreiviai?
– Paprastai per vieną skrydį reikia įveikti nuo 2 iki 6 užduočių. Kiekvienos užduoties pagrindas yra tikslumas. Kuo tiksliau atlieki užduotį, tuo daugiau taškų gauni. O pratimai būna įvairiausių rūšių, pavyzdžiui, ant žemės būna kryželiu pažymėta vieta ir reikia kuo tiksliau į centrą numesti žymeklį. Taip pat taškas gali būti erdvėje, tada reikia tiesiog įskristi į tą tašką ore. Gali būti užduotis ore apskristi apskritimą, gali būti greičio užduotis – kuo greičiau nuskristi tarp dviejų taškų. Gali būti kuo lėčiau nuskristi tarp dviejų taškų. Taigi užduočių būna įvairiausių.
– Ar Lietuvoje daug šios sporto šakos atstovų ir kurie, vyrai ar moterys, demonstruoja geresnius rezultatus?
– Aktyviausiai skraidančių ir rimtai atsidavusių sportui Lietuvoje yra maždaug 10. O įvairių mėgėjų galima būtų suskaičiuoti apie 25. Tačiau Lietuvoje yra labai motyvuotų, stiprių, puikiai skraidančių oreivių. Pavyzdžiui, juk turime Rimą ir Roką Kostiuškevičius. Jie savo gyvenimus paskyrę šiam sportui. Rokas – Europos čempionas, jo tėtis Rimas – vicečempionas. Reikia pripažinti, kad karšto oro balionų sporte geresni yra vyrai. Kaip ir automobilių sporte. Reikia stipriai padirbėti, jei nori parodyti gerą rezultatą.
– Kuo ir kada jus patraukė aviacijos sportas?
– Man aviacija visada patiko. Atsitiktinai atsidūriau prie balionų. Man patiko ir pradėjau mokytis skraidyti. Spalio mėnesį bus 10 metų, kaip turiu licenciją. Taigi bus jubiliejus (juokiasi). Ir jau turiu du sidabro medalius.
– Tikriausiai tai tik hobis?
– Taip, iš to neišgyvensi. Visos varžybos, pasiruošimas, tai mano sutaupyti pinigai. Rėmėjų neturiu. Taigi toks mano laisvalaikis. Kada nors tas entuziazmas baigiasi, tačiau kol kas dar dalyvauju. Kas važiuoja atostogauti į Turkiją, Egiptą, o aš važiuoju į varžybas. Tiesa, yra šioks toks finansavimas, bet jis labai simbolinis, palyginti su tuo, kiek iš tikrųjų viskas kainuoja.
– Kiek kainuoja oro balionas? Ir ar kiekvienas, norintis dalyvauti varžybose, turi turėti savo individualų inventorių?
– Naujas sportinis visos komplektacijos balionas kainuoja apie 30-35 tūkst. eurų. Žinoma, dar reikia automobilio su priekaba jį transportuoti. Taigi išeina apie 60 tūkst. eurų. Sportinį balioną kiekvienas turi turėti savo. Jie nėra nuomojami. Įranga nesidalijama. Tai daugiausiai susiję su saugumu. Turi visiškai pasitikėti įranga, nes jei ore, kokių 3 km aukštyje, kas nors suges, bus viskas. Įranga turi būti patikima. Tad paprastai visi turi savo balionus. Tu pats žinai, kad viskas tvirta ir nieko blogo neatsitiks.
– Ką reikėtų žinoti norint pradėti skraidyti karšto oro balionu? Ar tam reikia specialaus fizinio pasiruošimo?
– Pačiam skraidyti yra viena. O mokėti suburti komandą – kitas reikalas. Daug pilotų ir palūžta, viską meta dėl to, kad neturi komandos. Gali savo visą laiką, atostogas skirti kelionėms į varžybas, tačiau ten važiuoti turi ir tavo komanda, kurioje turi būti mažiausiai trys žmonės. Jie tave turi nuolat lydėti. Sudaryti gerą komandą – didelis iššūkis. Ta komanda turi padėti išrinkti, paskui padėti supakuoti balioną. Skrydžio metu ne žiopsoti, o atlikti meteorologinius matavimus arba tiesiog būti priekyje tavęs ir leidžiantis sugebėti greitai pasitikti. O kalbant apie fizinį pasirengimą patartina būti gerai pasiruošus, nes reikia ir kažką patempti, ir patraukti, ir pakelti. Jei nebūsi pasiruošęs, pasitempsi ką nors ir paskui tai skaudžiai atsilieps. Tačiau jėga čia nėra esminis dalykas.
– Kitais metais Birštone vyks pasaulio karšto oro balionų čempionatas. Planuojate dalyvauti? Ir ar mūsų šalyje tokios gilios šios sporto šakos tradicijos, kad rengiamos net planetos pirmenybės?
– Kol kas taip, planuoju. Lietuva labai aktyviai dalyvauja aviacijos pasaulyje, taip pat ir oro balionų sporte. Netgi jaunimo ir moterų čempionatai pasaulinėje arenoje atsirado tik dėl lietuvių. Dėl to, kad buvęs Lietuvos oreivių draugijos vadovas Gintaras Šurkus įtikino Tarptautinę aeronautikos federaciją, kad tokių čempionatų reikia. Ir 2010 m. pirmasis Europos moterų karšto oro balionų čempionatas įvyko Alytuje. Mūsų šalis tikrai stengiasi populiarinti šį sportą.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“