Belgijoje greitai atsiras alutiekis

Alutiekio savininkas rado neįprastą statybos finansavimo būdą, kuris patiks visiems alaus mėgėjams.

Xavier Vanneste, alaus gamybos kompanijos De Halve Maan („Pusmėnulis“) savininkui, jau nedaug trūksta iki svajonės nutiesti alutiekį įgyvendinimo. Kartą ryte prieš ketvertą metų jis pabudo ir per langą išvydo, kaip darbininkai priešais jo namą Briugėje per viduramžius menančią aikštę, kurioje stovi ir jo alaus darykla, tiesia kabelį. Vanneste tvirtina, kad tai padėjo jam iš karto rasti alaus transportavimo siauromis miesto gatvėmis problemos sprendimą.

„Viskas prasidėjo kaip pokštas. Niekas netikėjo, kad tai pavyks“, – pasakoja Vanneste apie alutiekio statybą, kuri turėtų baigtis jau po kelių savaičių.

Alutiekis jungs De Halve Maan alaus daryklą su alaus pilstymo įmone, esančia toliau nei už 3 kilometrų nuo Briugės centro. Alus juo tekės 19 km/h greičiu. Per valandą juo bus galima transportuoti beveik 5700 litrų ir kompanijai nebereikės šimtus kartų per metus naudoti sunkvežimį.

Didžioji alutiekio dalis drieksis ~1,8 metrų gylyje po žeme, tačiau kai kuriose vietose – 30 metrų gylyje. Transportavimas tokiu neįprastu būdu alaus skonio nesugadins, tvirtina De Halve Maan.

Netrukus po projekto paskelbimo Briugės gyventojai pradėjo svajoti, kaip gerai būtų padarius alutiekio atšaką – kai kuriems šią mintį pasigavo iš vietinės televizijos satyrinės programos, kur buvo sakoma, kad šalia alutiekio stovinčiuose namuose gali būti įtaisyti asmeniniai alaus čiaupai. Neteisėtai pumpuoti alų iš polietileno vamzdžių bus neįmanoma, nes jie, pasak Vanneste, tvirtesni už plieną. Tačiau visuotinis dėmesys pakišo kitą idėją. Jam pavyko iš dalies finansuoti €4 mln projektą, pasiūlius žmonėms mainais į investiciją alaus tiekimą iki gyvos galvos. Gėrimo mėgėjai į statybą investavo apie 300 000 eurų. Buvo siūlomi trys variantai. Brangiausias – „auksinė“ narystė už 7500 eurų, už kuriuos žmogus visą gyvenimą kasdien gaus po vieną 0,33 litro Brugse Zot alaus buteliuką (mažmeninė kaina – 1,7 €), o taip pat gauna 18 personalizuotų taurių.

Vienas iš 21 Briugės gyventojų, pasirinkusių tokį variantą,– vietinio restorano savininkas Philippe Le Loup. Be to, jis 12 savo darbuotojų nupirko po „bronzinę“ narystę, kainuojančią 220 € (suteikia teisę į vieną ~0,7 l alaus butelį per metus).

„Iš viso įdėjau daugiau nei 10 000 eurų, – sako 35 metų Le Loup. – Mano skaičiavimais, investicija atsipirks, jei savo nemokamą alų gausiu 15 metų“.

2015 metais De Halve Maan į JAV eksportavo apie 200 000 litrų populiariausių savo alaus rūšių – Brugse Zot ir Straffe Hendrik. Tai dvigubai daugiau nei 2014 m.

Muzikos mokytojas Ronaldas Martinas iš Buffalo, Niujorko valstijoje, tapo vienu iš 75 užsieniečių, taip pat investavusių į projektą. Kaip pažymi Martinas, apsilankęs Briugėje, įsitikino, kad alutiekis iš tiesų tiesiamas ir panorėjo tapti pirmuoju amerikiečiu investuotoju amerikiečiu. Kai Martinas įžengė alaus daryklon, sekretorius kaip tik kalbėjosi su kitu amerikiečiu, todėl nedelsdamas atnešė pinigus.

„Kai kalbama apie alutiekį, visi mano, kad tai pokštas. Tačiau iš tiesų tai rimtas dalykas“, – tvirtina Martinas.

Kai kuriose sporto arenose Europoje alutiekiai jau yra, tačiau jie nutiesti virš žemės. Danijos mieste Randerse požeminiais vamzdžiais alus tiekiamas į kai kuriuos barus, o kasmet Vokietijoje vykstančiameOktoberfest festivalyje alutiekiai nutiesiami į kai kurias palapines. Klivlende, Ohajo valstijoje, kompanijaGreat Lakes Brewing vamzdžiais tiekia alų į kitoje gatvės pusėje esantį barą.

Briugės miesto, kuriame 2015 metais apsilankė apie 6,6 milijonai turistų, valdžia seniai ieškojo būdų sumažinti transporto srautą miesto centre, įtrauktame į pasaulinį UNESCO paveldo objektų sąrašą. Todėl miesto meras Renaatas Landuyt alutiekį vadina „didžiuliu pasiekimu“. Jis pripažįsta, kad yra pasirengęs galvoti netgi apie vamzdyną tokioms prekėms, kaip šokoladas, kuriomis irgi garsėja Belgija.

„Palankiai vertiname visus, siūlančius alternatyvias transporto rūšis“, – sako Landuyt.

Alutiekio statyba patraukia daugelio praeivių dėmesį.

„Jis tapo lankytinu objektu, – pažymi statybai vadovaujantis Alain De Pré. – Žmonės jį fotografuoja dažniau, nei bet kurį kitą gretimą paminklą“.