Miestas, vertas nuodėmės: „žolė“ ir prostitutės čia ima viršų

Specialiai lrytas.lt, Amsterdamas

Gatvėje sklindantis „žolės“ kvapas, raudonųjų žibintų kvartale besisukiojančios išsinuoginusios merginos, nevaržomas homoseksualumas ir milijonai dviračių – taip, tai Amsterdamas ir tai tikras laisvės miestas. Laisvės, kurią gavę darome nuodėmes. 

Lrytas.lt žurnalistai turėjo išskirtinę progą apsilankyti šiame nuodėmių mieste ir sužinoti tai, apie ką paprastai gatvėje garsiai nekalbama.

Dviračių daugiau nei žmonių

Savo trumpą kelionę po Amsterdamo miestą pradėjome susitikdami su gidu Janu. Pamanėme, kad geresnės progos artimiau susipažinti su tokiu spalvingu miestu tikriausiai neturėsime, o tokioje situacijoje geriausiai padės profesionalas. Ir mes neklydome.

Tiesa, nepatikėsite, mūsų gidas savo pasakojimą pradėjo ne nuo legalizuotos „žolės“ ar prostitucijos, o nuo dviračių. Taip, dviračių, kurių šiame mieste tikrai daugiau nei gyventojų.

„Mūsų miestas – dviračių miestas. Jame – apie vieną milijoną šių transporto priemonių, kai pačiame mieste gyvena vos 800 tūkst. žmonių. Štai aš jų turiu net keturis, ir dauguma čia taip“, – pasakojimą apie Amsterdamą pradeda gidas Janas.

Visame mieste kaip tinklas išsiraizgę dviračiams skirti specialūs keliai, labiau primenantys skirtus automobiliams. O tuo, kad reikia būti itin atsargiems, netrukus įsitikiname ir patys, kai einant gatve mūsų vos nepartrenkia keletas važiuojančiųjų. „Dviračiams čia pirmenybė“, – sušunka greitai reagavęs ir už rankos mane nuo tako patraukęs gidas. Mūsų kelionės palydovas mielai papasakoja, kad tokiam dviračių populiarumui Amsterdame daugiausia įtakos turi mieste susidarančios spūstys. „Žmonės sėda ant dviračio norėdami išvengti spūsčių ir tai visiškai normalu. Visai nesvarbu, koks oras: lauke lyja ar sninga, saulė kepina ar yra vėjuota, dviratis – visada šalia“, – paaiškina gidas. Netrukus išties pradėjo lynoti, tačiau žmonėms, važiuojantiems dviračiais, tai nė motais. Jie net įgudę viena ranka laikyti vairą, o kita – skėtį ar mobiliuoju telefonu rašyti žinutę. Tai išties daro įspūdį.

Linguojantys pastatai

Sukdami ratus Amsterdamo gatvelėmis grožimės lyg Venecijoje išsišakojusiais vandens kanalais ir tiltais, kurių, kaip užsimena gidas Janas, čia net 250. „Venecijoje tiltų – 400, o pas mus net 250 ir šis miestas mums – savotiška Italija. Tiesa, kai oras geras, į gatves suplūsta visas Amsterdamo jaunimas ir tiesiog sėdi pakrantėse, bendrauja tarpusavyje ir, žinoma, užtraukia vieną kitą dūmelį“, – kiek tuštoką gatvelių vaizdą bando paaiškinti mūsų palydovas. Janas papasakoja ir apie miesto centre esančius namus, kurie kaskart tampa pagrindiniu turistų nuotraukų objektu.

„Matote, – rodo pirštu į palei kanalą pastatytus namus, – jie aukšti, tačiau labai siauri. Kadaise buvo mokamas specialus mokestis už namo dydį, žemę, todėl visi statė labai siaurus ir kuo aukštesnius namus. Šiandien paprastai jie centre yra 3–4 aukštų“, – aiškina gidas.

Palydovas paragina atkreipti dėmesį ir į kai kurių namų sienas.

„Amsterdame nerasite nė vieno namo palei kanalus, kuris būtų tiesiomis sienomis. Žiūrėkite, šis taip pasviręs, kad atrodo, jog tuoj nugrius, tačiau jie jau sutvirtinti ir pavojaus nebekelia.

Daugelis turistų, kurie atvykę į Amsterdamą paprastai pirmą kartą pabando parūkyti „žolės“, sako: „Žiūrėkite, jūsų namai linguoja.“ Ir tai visiška tiesa. Juk čia Amsterdamas, čia viskas pastatyta ant vandens, todėl visada juda“, – nei juokais, nei rimtai sako vyras.

Kalbėdamas apie mieste išsiraizgiusius vandens kanalus mūsų palydovas pasidalija ir dar viena įdomia detale: „Vasarą žmonės šiuose kanaluose maudosi. Tai nėra patartina, tačiau jiems nepaaiškinsi. Paprastai kanalo gylis gali siekti net iki 3 metrų, tačiau tai priklauso nuo to, kiek dviračių jame įmesta. Mat buvo laikas, kai savo dviračius mesti į kanalą buvo labai populiaru.“

Auksiniai namai?

Nepaisydamas visų įdomybių, gidas užsiminė, kad nekilnojamojo turto kainos šiame mieste gana įspūdingos. Štai už trijų kambarių butą senamiestyje gali tekti pakloti apie 850 tūkst. eurų.

„Tai nemenka suma. O kur dar automobilio stovėjimo vietos išsipirkimas prie savo buto. Jų tėra vos po kelios vietos namui“, – aiškino vyras.

Amsterdame didelis namų, esančių ant vandens, skaičius. Kaip sakė gidas, jų čia apie 3 tūkst., tačiau Amsterdamo valdžia jau yra uždraudusi naujų namų ant vandens kūrimąsi.

„Namai ant vandens turi elektrą ir savo vandentiekį. Juose žmonės gyvena taip pat, kaip ir sausumoje esančiuose butuose ar namuose, tiesiog valdžia dabar tą skaičių labai riboja, nes namai nebetelpa“, – apie namus ant vandens kalbėjo vyras.

Homoseksualai ir bažnyčia

Vedžiodamas gatvėmis gidas pasiteiravo, ar pastebėjome bent vieną policijos pareigūną. Susižvalgome ir, manau, atsakymas aiškus – tikrai nematėme. Gidas pastebėjo, kad tai ne šiaip atsitiktinumas, būtent tokia yra Amsterdamo miesto tvarka.

„Čia policijos niekada nepamatysi šiaip vaikštinėjančios gatvėmis, nes taip siekiama žmonėms suteikti daugiau laisvės.

Visame mieste yra kameros, tad policija miestą stebi dieną naktį. Jei mes dabar pradėtume ką nors traukti iš kišenių ir siūlyti žmonėms, jie jau po kelių minučių būtų čia ir mus patikrintų“, – tvarką aiškino gidas.

Eidami pro vieną gatvelę buvome paprašyti dėmesį atkreipti į dar du dalykus: bažnyčią ir plazdančias homoseksualų vėliavas.

Anot mūsų palydovo, Amsterdamas netradicinės orientacijos žmonėms yra išties draugiškas miestas.

„Tokios vėliavos kabo ant daugelio namų ar barų. Išties tai – puiki vieta tokiems žmonėms, tačiau, atvirai sakant, man dar nė karto neteko matyti, kad tokie žmonės savo jausmus Amsterdame demonstruotų viešai“, – pasakojo vyras.

Kalbant apie tikėjimą, tai tikinčiųjų yra vos 30 proc. žmonių, o 45 proc. net nėra buvę bažnyčioje.

Prostitucija – lyg „Disney“ nuotykis

Kalbama, kad prostitucija Amsterdame neatsirado be priežasties. Gidas mus nusivedė prie vieno bokšto, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek panašus į Gedimino pilies bokštą, tik ne ant kalno, ir paaiškino, kad šis statinys turi itin didelę reikšmę kalbant apie prostituciją.

„Tai ašarų bokštas. Senovėje į jo viršūnę pakilusios moterys išlydėdavo savo vyrus plaukti laivais į karą. Jos mojuodavo nosinaitėmis ir labai verkdavo, nes net 66 proc. išplaukusių vyrų taip niekada ir negrįždavo pas žmonas“, – prostitucijos atsiradimą aiškino gidas.

Pasak jo, žmonos buvo priverstos griebtis tokio amato, kad galėtų vienos išlaikyti ir užauginti vaikus. Tačiau šiandien tai – legalizuota profesija, kuria Amsterdame oficialiai užsiima net 3–4 tūkst. vyrų ir moterų.

Nejučiomis įsukome ir į garsųjį raudonųjų žibintų kvartalą, kuris, pasirodo, beveik pačioje miesto širdyje. Iš pradžių net nelabai supratome, kad tai būtent ta vieta, apie kurią kalba visas pasaulis. Gatvės gana apytuštės, o raudoni žibintai šviečia tik viename skersgatvyje.

Pasukę į jį drąsiai praėjome pro vitrinose stovinčias ir mūsų dėmesį bandančias atkreipti merginas. Jų amžius – įvairus, tačiau suprantama, kad čia daugiau jaunų moterų, kurioms apie 25 metai.

„Merginos kaina siekia apie 50 eurų už 15 minučių, – kaip iš sapno pažadino gidas. – Kai tavo laikas baigiasi, jos mielai tave išspirs lauk arba privers susimokėti dar kartą. Kitaip tariant, tai lyg „Disney“ nuotykis ir nevaržoma laisvė čia atvykstantiems.“

Pasak Jano, dėl ligų ir kitų pavojų baimintis čia taip pat nederėtų.

„Kadangi tai legalizuota, merginos atidžiai prižiūrimos ir tikrinamos kas keletą mėnesių“, – klausimui užbėgdamas už akių atsakymą pateikė gidas.

Magiški grybai – kasdienybė

Mūsų ekskursijai einant į pabaigą palydovas dar kartą nusprendė nustebinti ir nusivedė prie parduotuvės pavadinimu „Magiški grybai“.

„Taip, tai yra tai, apie ką jūs galvojate. Tai „žolės“ ir narkotinių, psichotropinių medžiagų parduotuvė, kurioje kiekvienas norintis gali nusipirkti pageidaujamą prekę“, – paaiškino gidas.

Rodydamas į tiesiog vitrinoje auginamus grybus vyras pasakojo, kad pavartojus tokios medžiagos galima atsijungti net iki 7 valandų.

„Tai ypač stipri svaiginimosi priemonė. Pavartoję žmonės mato haliucinacijas ir į normalią būseną negrįžta 6–7 val. Išties anksčiau buvo sakoma, kad Amsterdamą pasaulis laiko meno, prekybos ir mokslo miestu, tačiau atrodo, kad šiandien tą patį galime pasakyti apie seksą ir narkotikus“, – kiek nuliūdusiu balsu sakė gidas.

Pasak jo, gramas  “žolės“ Amsterdame kainuoja nuo 5 iki 20 eurų, priklausomai nuo kokybės ir to, iš kur ji atvežta. Ne paslaptis ir tai, kad „žolės“ Amsterdame legaliai galima nusipirkti ne bet kur, o tik tam tikrose specialiose parduotuvėse bei kavinėse.

„Kavinėse rūkyti „žolę“ yra labai populiaru, tačiau įdomu tai, kad cigaretes rūkyti kavinės viduje uždrausta“, – pats stebėdamasis sakė vyras.

Po kelių valandų turo su gidu atsisveikinome apie Amsterdamą žinodami kur kas daugiau. Šis miestas išties padarė laisvės ir nuodėmių įspūdį.