Olandija ir jos savitumas (I)

Iš istorijos, religijos ir geografijos

Iš karto turiu pasakyti, kad, norėdama atsakyti į klausimą, turėsiu nueiti toli į lankas, – papasakoti kai ką iš istorijos, religijos ir geografijos.

Nors Olandijoje gyvenu ilgai ir, jau gyvenant čia, yra tekę pastudijuoti kultūrotyrą, tai bus tik mano samprotavimai, paremti istorinių faktų žinojimu. Galiu kalbėti apie Olandiją, kurią pažįstu aš, kurią mačiau, su kuria susidūriau, iš geografinės vietos ir socialinio sluoksnio perspektyvų. Kiekvienas kitas žmogus, be jokios abejonės, papasakotų bent iš dalies kitaip, vėlgi, iš savų įspūdžių ir iš savos patirties.

Šitaip apsidraudusi nuo galimų prieštaravimų ar pataisymų, turiu dar pastebėti populiarią painiavą dėl Olandijos, kaip šalies, pavadinimo. Iš olandų kalbos išvertus, oficialus šalies pavadinimas būtų Nyderlandų Karalystė. O Holand yra tik geriausiai žinomos jos provincijos (šiuo metu netgi administraciškai padalytos į dvi) pavadinimas. Taip pat, kaip tai, ką lietuviškai vadiname Anglija, yra Jungtinė Karalystė, o Anglija yra tik viena jos sudedamųjų dalių. Istoriniu požiūriu, Nyderlandai yra dar ir dabartinės Belgijos teritorija.

Jei pradėtume visai nuo pradžių, Karolis V baigė suvienyti šitas žemes ir prijungti prie savo valdomos Burgundijos-Habsburgų teritorijos XVI a. pradžioje. Taip dabartinės Olandijos ir Belgijos žemės, kartu su Liuksemburgu, Burgundijos hercogyste, France-comte, Lotaringija, dalimi Pikardijos, tapo viena šalimi… 1516 m. Karolis V tapo dar ir Ispanijos karaliumi (Briuselyje tada jau  liko  tik jo vietininkė Nyderlanduose), o dar  po  poros  metų  jis  buvo  karūnuotas  ir  katalikiškos  Romos  imperijos  valdovu, paskutiniuoju, dar turėjusiu šitą  simbolinį  titulą. Taip Nyderlandai, dar neseniai buvę savarankiški ir turėję  „savo“ valdovą, tapo nežymia didelės šalies dalimi… Dar blogiau, dėl centralizacijos ir mokesčių sistemos organizavimo, jie ėmė prarasti vis daugiau autonomijos, turėjo mokėti  vis  daugiau  mokesčių už kažką ir kažkam, kas jų beveik nejaudino ir tiesiogiai  nelietė.

Tuo metu tai buvo normali padėtis Europoje ir sutapo su procesais, kurie vyko visur. Bėda  tik, kad Nyderlanduose ekonomika – amatai, prekyba, transportas – pirmavo  Europoje, miestai buvo stiprūs ir daugmaž savarankiški… Antverpenas XVI a. vidury buvo didžiausias  Europos uostas ir svarbus kultūros židinys. Amsterdamas tuo metu dar buvo tik vienas iš  „visų kitų“, niekuo labai neypatingas, bet civilizacija vystėsi iš pietų į šiaurę ir iš vakarų į  rytus, taip kad ir jam savo eilės ilgai laukti nereikėjo.  1555 m. Karolio V, kuris dar buvo  savas ir mylimas valdovas, sūnus Filipas perėmė Nyderlandų valdymą. Tada   pokyčiai dar  pagreitėjo, mokesčiai dar padidėjo – imperijai reikėjo pinigų jos užsienio politikai ir  šventiems karams, o Nyderlandų ekonomika klestėjo, todėl iš jų buvo galima vis daugiau  paimti… kol jiems atsibodo duoti.

Patriotinė grafika iš Nyderlandų respublikos kūrimosi laikų – Ispanija kankina olandu liūtą | Autorės nuotr.

Nuo pat Respublikos susikūrimo laikų jau buvo ginčijamasi, kas motyvavo Nyderlandų  sukilimą prieš Ispanijos sostą, 80 metų trukusią kovą dėl suverenumo pripažinimo, respublikos susikūrimą… Vienų  nuomone, tai buvo laisvės troškimas ir gyventojų  sąmoningumas, kitų – priežastys buvo religinės. Reformacija, protestantizmas pačiomis  įvairiausiomis formomis jau egzistavo kurį laiką, bet Filipas buvo tikras katalikiškas karalius  ir pradėjo drastiškai kovoti su visais nukrypimais nuo tikrojo tikėjimo – Nyderlandų  gyventojai ne tik turėjo duoti pinigų, jiems dar buvo diktuojama, kuo jie turi tikėti!

Šiuo metu, kai laisvės romantika ir religinis entuziazmas yra išėję iš mados, vyraujanti  teorija viską grindžia ekonominiais motyvais – kam toliau mokėti pinigus, jei po ranka yra  rimtas pasiteisinimas, kodėl galima nustoti juos atiduoti? O galbūt visos priežastys kartu paėmus  buvo  svarbios…

Sukilimas prasidėjo nuo Beeldenstormo (1566) – veikiama protestantizmo įtakos ir nusiteikusi prieš bažnyčios pasaulietišką galią ir turtų krovimą, pasipiktinusi minia vieną po kitos nusiaubė katalikų bažnyčias, sunaikindama statulas, paveikslus ir visokius kitokius turtingus išgražinimus. Taip su  hercogo  Alvos  valdymo  geležine  ranka  Nyderlanduose prasidėjo nauji laikai (1567). Katalikybė  ir  mokesčių  rinkėjai  žmonių  akyse  buvo  vienas  ir  tas pats priešas (su mokesčių mokėjimu šiandien turime taikytis, bet katalikybė didelėje  Olandijos dalyje yra tokiu pat priešu ir likus)… Laikai tada vis dėlto buvo dievobaimingi – šiaip sau atsukti nugarą bažnyčiai niekas nebūtų drįses, o galimybė pereiti į ekonomiškai  naudingesnį tikėjimą buvo kaip tik po ranka. Kad ir kokie praktiški, Nyderlandų gyventojai  nebuvo vieninteliai – dabartinės Vokietijos žemių valdovai tuo metu irgi rinkosi tą tikėjimą, kuris buvo jiems strategiškai ar politiškai naudingesnis. Ir nesigėdijo jo keisti tiek  kartų, kiek  reikėjo…

Bet tik 1581 m. Nyderlandų  savivalda oficialiai pasiryžo paskelbti Ispanijos karaliaus valdžią jų teritorijoms nebegaliojančią – tais laikais ir karaliui nugarą atsukti buvo be  precedento! Prieš kelerius metus pasirašyta Utrechto unija buvo suvienijusi sukilusias  žemes į pirmąją Europoje respubliką… Bet, kol  visa  tai  galėjo  įvykti, reikėjo rasti kilmingus  asmenis, pasiruošusius ir pasiryžusius paremti jų reikalą – karūnuotos valstybių  galvos, diplomatai, politikai kalbėjo tais laikais tik su sau lygiais. Kitaip tu galėjai būti  turtingas koks tik nori, buvai vis tiek niekas. Sukilimo istorija buvo žymiai sudėtingesnė, nei  aš bandau keliais sakiniais papasakoti (skaityti  ją  būtų  įdomiau nei  daugelį  romanų), bet, trumpai tariant, sukilimas rado savo vadą ir karvedį – neturtingą vokiečių kraujo  didiką, tapusį  princu  11-os metų, todėl  turėjusį pereiti į katalikų tikėjimą ir būti užaugintam  Briuselyje, karaliaus vietininkės dvare. Tai buvo Vilhelmas van Oranjė-Nasau (Wilhelm  van  Oranje-Nassau). Jis  būtų  ir  toliau  galėjes  likti  Ispanijos  karūnos  diplomatu  ir  valstybės  valdytoju, bet  pasirinko  kitaip… Gal  dėl  tikėjimo (grįžo į liuteronų, kaip ir jo tėvai), gal  dėl  sąžinės ar teisingumo. Gal  jį  tiesiog pašaukė istorija.

Jis buvo nušautas iš pasalų katalikų agento Delfo mieste eidamas 51-uosius metus, tada jo vietą  užėmė sūnus Mauritsas (Maurits), nes oficialiai taika su Ispanija buvo pasirašyta tik po 80 metų  trukusio  karo. Kariaujama, žinoma, buvo ne ištisai, ir ne tik su Ispanija. Sėkmė lydėjo  tai vieną, tai kitą pusę… Prisiminkim kad ir žinomą Velaskezo paveikslą „Bredos  miesto  apgultis“, kur burmistras įteikia miesto raktus miestą paėmusiam karvedžiui 1625 metais (kai paveikslas buvo nutapytas, 1635 m. Breda jau vėl buvo sukilėlių žinioje).

Antverpenas buvo ispanų galutinai užimtas 1585 metais, po daugiau nei metus trukusios  apgulties. Tik karas tais laikais buvo ne visai toks, kaip dabar: miesto gyventojai gavo laiko  apsispresti: arba grįžti į katalikų tikėjimą, arba palikti miestą su visa manta kuria tik nori kryptimi. Antverpeno egzodas iškėlė Olandiją ir ypač Amsterdamą į ekonominį žydėjimą, kuriam lygaus tuo metu Europoje nebuvo. Iš Antverpeno atsikėlusiųjų skaičius, kultūrinis  lygis, profesinė patirtis ir kapitalas sudarė prielaidas XVII a. tapti Olandijos Aukso  amžiumi, kaip jis oficialiai istorijoje ir vadinamas. O Antverpenas po šito pilnai nebeatsigavo  niekada…

Stilizuotas liūtos formos Nyderlandų žemėlapis | Autorės nuotr.

Bet Respublika irgi žinojo karo sėkmę – jos laimėjimų periode buvo užkariautos arba dar,  arba jau vėl katalikiškos teritorijos, dabar sudarančios Olandijos pietinę dalį.Galutinis  Nyderlandų skilimas į šiaurines provincijas – Respubliką ir pietines – Habsburgų imperijos  dalį įvyko 1648 m. Karo veiksmų sėkmė nulėmė, kurios teritorijos galiausiai kuriai  pusei  liko  priklausyti… Būdamas princu be karalystės, Vilhelmas van Oranjė, šiaurinių  provincijų  karo veiksmams bevadovaudamas, prarado turtą, kiek dar jo turėjo, įbrido  į  skolas, bet savo  palikuonims užsitikrino valstybės vadovo vietą. Nors valdžią ir reikėjo dalytis su provincijų  atstovų taryba Staten Generaal (o kartais ji iš viso būdavo tuščia, kai laikinai nebūdavo  pilnamečio palikuonio ją užimti), bet karalystę  jis vis dėlto užsitarnavo!

Trys jo broliai žuvo šitame kare. Du iš jų – mūšyje prie Mookerheide: jie, tik  perėję sieną iš dabartinės Vokietijos teritorijos su naujai užverbuota armija, buvo iš pasalų užpulti tykojusių  ispanų ir visiškai sumušti… Dar kelis šimtmečius liaudyje buvo sakoma „eik  į  Mookerheidę“  užuot  pasakius „eik  peklon“.

Taigi matome, kad  Europos, kokią  žinome  dabar, modernių laikų užuomazgos yra susidarę  mažoje šalyje – Olandijoje. Aš dažnai juokauju, kad olandai išrado kapitalizmą. Bet tai nėra toli nuo tiesos, žinant, kad kapitalizmo vystymasis yra sąlygotas protestantizmo, o šis pilna krūtine buvo įgyvendintas pirmiausia kaip tik Olandijoje. Pirklių luomas iškilo į tą patį lygį, kaip to meto kilmingieji; apskritai olandai jautėsi laisvi ir pažangūs jau tada (ar nuo tada,  tiksliau būtų pasakyti) – o tai yra dar šimtu metų anksčiau už prancūzų revoliuciją!

Protestantų tikėjimas nebuvo privalomas visoje Respublikos teritorijoje – tikėjimo laisvė buvo svarbi, bet tai buvo valstybės religija, privaloma jos tarnautojams ir kitiems lojaliems  piliečiams. Užkariautosios provincijos taip ir liko jaustis tokiomis – užkariautomis. Katalikybė taip ir liko antrarūšės religijos teisėmis – ilgais karo metais Ispanijos armijos  veiksmais ji buvo parodžiusi tikrą savo veidą ir šito žmonės neužmiršo iki šiol… Kad  protestantizmas ekonomine  veikla iki šiol pasauliui savo tikrą veidą rodo, tai jau kita kalba, šito olandai dar nėra pastebėję kaip reikiant.

Negana, kad Olandija yra šalis su dviem gyventojų požiūriais į savo istoriją – kaip į pergalę  ir pralaimėjimą, dviem religijomis (nors dabar dar ir islamą išpažįstančiųjų dalis didėja ne dienomis, bet valandomis), šalies geografija šitą dvilypumą tik dar pabrėžia. Olandijos  teritorijoje yra trijų didelių Europos upių – Nederein (Nederein), Masas (Maas) ir Valas (Waal) (ir dar poros smulkesnių) deltos. Dėl to iš seno didelė šalies teritorijos dalis yra išsidėsčiusi žemiau jūros lygio ir užtvankų / pylimų sistema yra gyvybiškai svarbi – olandai tradiciškai turi tiesiogine prasme kovoti su vandeniu dėl kiekvienos ir taip mažos savo žemės pėdos… Didžiosios upės visada buvo ir gera natūrali gynybinė riba: Olandijoje dar ir dabar sakoma „virš didžiųjų upių“ ir „žemiau didžiųjų upių“…

Virš vyrauja protestantizmas, žemiau – katalikybė. Virš – niūri savęs suvaldymo, taupymo tradicija, kai valgoma, kad palaikytum kūną, ir švenčiama skaitant Dievo žodį. Žemiau vyrauja katalikybė, daugiau mėgaujamasi gyvenimu, vyksta šventinės procesijos, valgoma „burgundiškai“, kaip senais gerais laikais kad būdavo puotaujama, daugiau muzikos, daugiau dainų – katalikybės, kokia ji buvo žinoma viduramžiais, aidai… Kai upės patvindavo, bet koks susisiekimas nutrūkdavo, nes tokius tiltus, kokių reikėjo abi puses pastoviai sujungti, imta  statyti tik XIX – XX a. sąndūroje, ir  tai  nedaug. Iš vyravusios keltų sistemos dar ir dabar funkcionuoja likučiai, daugiausia dviračiais į mokyklas važiuojančių moksleivių, turizmo ir poisiautojų poreikiams.

Šiaip įdomi paralelė būtų su JAV šiaurinėmis ir pietinėmis valstijomis – šiaurinės ekonomiškai aktyvios, politiškai pažangios ir kosmopolitiškos, pietinės – ilgą laiką užstrigę feodalinėje ekonomikoje, tradicinės, religingos… Olandijai iš principo toksai palyginimas irgi  tiktų.

Siena, skirianti Olandiją ir Belgiją, dalija pusiau dvi senas savarankiškas teritorijas – Brabando hercogystę ir Limburgo grafystę… Sakoma, nors tai gal ir nelabai gražiai nuskamba, jei jas reikėtų sujungti vėl, t. y. pietines Olandijos provincijas atiduoti Belgijai, tai intelekto koeficientas pakiltų abiejose šalyse. Nes belgus pralaimėjimas ispanams ir likimas Habsburgų imperijos sudėtyje aiškiai paženklino – modernių laikų pradžia buvo kaip ir atidėta ilgesniam laikui, tokia senoviškesnė šalis jie ir likę… Apskritai Belgija yra dirbtinė konstrukcija, Europos šalių, laimėjusių prieš Napoleono Prancūziją, sudaryta kaip buferis tarp  katalikiškos Pietų Europos  ir  protestantiškos Šiaurės 1815 m.

Religijas skirianti riba eina horizontaliai per Olandijos vidurį, o kalbinė riba tarp flamandų ir prancūzų kalbų eina horizontaliai maždaug Briuselio / Mastrichto linijos aukštyje. Olandija  yra dviejų religijų šalis, o Belgija – dviejų kalbų (iš  tikro, oficialiai tai  trijų, nes  rytuose  yra  dar gabaliukas, kur šnekama vokiškai). Kai kalbama apie Nyderlandų kultūrą, tai turima omeny ir šiaurinė Belgijos dalis, kai apie  tikėjimą – tai tik šiaurinė Olandijos dalis… O kur dar vertikali dalijimo galimybė…

Rytinė Olandijos siena su Vokietija nusistovėjo tik XX a. Amžiams bėgant ne tik pačios rytinės provincijos (ypač Gelderland), bet žymiai mažesni dariniai – miesteliai, kaimo žemės, netgi malūnai su jų teisėmis yra priklausę tai olandų, tai vokiečių kilmingiesiems ar turtingiesiems.Todėl dabar situacija yra tokia, kad Vokietijos pasienio su Olandija teritorijose gyvenantys žmonės savo kalba, būdu, tradicijomis yra artimesni rytų olandams nei centrinių  žemių vokiečiams, o pati rytinė Olandijos pusė istoriškai yra labiau vokiška nei olandiška!

Jei situacija dar nepakankamai sudėtinga, galiu pridėti, kad pačios šiauriausios Olandijos  provincijos yra, vėlgi, visai kitas pasaulis. Ten vyrauja žemdirbystė su iš seno statytais turtingais vienkiemiais, primenančiais dvarus, ilgoje pakrantės juostoje – žvejyba ir prekyba / transportas. Tikėjimas (protestantiškas) ten žymiai stipriau išsilaikęs nei didžiuosiuose miestuose vakarų dalyje…  O viena iš jų – Frisland – tai ir iš viso turi savo kalbą (oficialiai  pripažintą), savo vėliavą, himną, literatūrą ir šlovingą istoriją. Kažkuo ji gal ir primena Žemaitijos išskirtinumą Lietuvoje…

Didieji miestai vakaruose diktuoja Olandijos liniją visame kame – yra norminis pavyzdys, todėl jie yra tokia Olandija, kuri žinoma oficialiai; aš pati kalbu už katalikiškus pietryčius, nes ten gyvenu, trijų provincijų susikirtimo taške žemiau didžiųjų upių, o apie šiaurę aš  negaliu pasakyti beveik nieko, nes ten yra tekę lankytis tik porą kartų ir viskas ten vėl išrodo kitaip.

Kaip pavyzdį pasakysiu: kai per Karalienės dieną prieš keletą metų karališka šeima planavo apsilankyti poroje vietų Olandijos šiaurėje, tai jiems buvo oficialiai priminta, kad Karalienės diena išpuola sekmadienį ir jie kviečiami apsilankyti kitą dieną – sekmadienį tikinčiųjų bendruomenė turi laikytis ramybės ir dieną skirti maldai… Taigi Olandija – ne JAV, čia šiaip sau sugalvojęs sekmadienį parduotuvių neatidarysi! Nors, žinoma, patyliukais ir į čia skverbiasi ne toksai griežtas parduotuvių atidarymo laikas, bet, iš principo, įstatymai čia dar saugo sekmadienio ramybę…