Olandijoje kurianti lietuvė: vos 3 proc. dailininkų gyvena puikiai

img719271

Iš meno bandantys išgyventi olandų menininkai skundžiasi lygiai kaip ir lietuviai – tik kita kalba, sako Nyderlanduose jau du dešimtmečius gyvenanti Violeta Damen.

Į Kauną, savo studijų miestą, menininkė grįžo ne tik asmeniniais įspūdžiais pasidalyti: galerijoje “Kauno langas” veikia jos kūrinių paroda.

V.Damen S.Žuko technikume (dabar Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas) studijavo odos apdirbimą, vėliau išvyko į Vilnių, Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) baigė interjero specialybę, tačiau oda menininkei buvo ta medžiaga su kuria ji susikalba geriausiai.

Pasak menotyrininkės Algės Gylienės, jos rankose oda prabyla išraiškingais skulptūriniais reljefais. Pavyzdžiui, dideli, mistinių figūrų apipinti veidrodžiai, tarsi skaidrios, dangų atspindinčios akys. Ši savita, V.Damen sukurta veidrodžių kolekcija ir kiti jos darbai buvo pristatyti parodoje, minint 2 000 metų Fryzlando krašto jubiliejų, kurioje lankėsi ir Nyderlandų karalienė Beatričė. Gaila, kad ši įspūdinga kolekcija dėl didelių gabaritų negalėjo atkeliauti į Lietuvą.

screenshot-2016-11-03-20-25-11

Kūrybinę satisfakciją V.Damen patiria kurdama kūrinius iš odos, dailininkė taip pat tapo, savo paveikslų atvežė ir į Lietuvą. Tiesa, tapytoja ji savęs nevadina ir šioje srityje nekonkuruoja. Jos paveiksluose, kaip ir kūriniuose iš odos, V.Damen nesiekia išorinio dekoratyvumo, svarbiausia – tema, mintis.

Štai stalas. “Stalas, ant kurio raikoma duona kasdienė, stalas, prie kurio susėdama pabendrauti, – tai matmuo, kuris visada lieka tas pats, keičiasi tik žmonių, epochų charakteristika, – pastebi A.Gylienė. – Darbuose “Greitis I-II” stalą, tarsi gyvenimo vežimą, traukia “šventoji karvė”. Darbai, nutapyti ant senų medinių durų, dar labiau paryškina amžinos, nekintančios būties potyrį.”

Dailininkė savo kūriniuose ieško kiekvieno vaizduojamo personažo vidinio charakterio. Jos darbus galima skaityti kaip mini apsakymus, kuriuose, nors ir nėra vaizduojamo konkretaus veiksmo, vystosi ir rutuliojasi siužetas.

V.Damen – Lietuvos dailininkų sąjungos ir Šiaurės Olandijos dailininkų susivienijimo “Kunstvurk”narė, parodose dalyvauja nuo 1986 m., yra surengusi ne vieną grupinę ir personalinę parodą (paskutinioji – Lietuvos ambasadoje Amsterdame), tačiau Lietuvoje jos darbų nematėme jau ilgą laiką.

– Pirmiausiai įdomus jūsų kelias į meną. Regis, akivaizdžią įtaką turėjo Tėvas Stanislovas, Ričardas Vaitiekūnas? Papasakokite apie tai plačiau.

– Jeigu atidžiau pagalvojus, visiems būna jaunystėje koks nors postūmis, kuris padeda pagrindus tolesniam gyvenimo keliui. Čia aš būsiu viena iš daugelio, kuri paauglystėje buvau draugų nuvežta pas Tėvą Stanislovą ir nuo tada pradėjau ten lankytis dažniau. Tada, atrodo, 80-aisiais, pas jį dar lankydavosi mažai žmonių. Jis turėdavo kantrybės grupelei jaunimo ištisus vakarus giedoti choralus, pasakoti prisiminimus, dalytis apmąstymais apie gyvenimą.

Tada parodžiau jam savo pirmuosius chaotiškus kūrybinius bandymus. Pirmiausia jis pasakė: “Vaikeli, taip niekas nedaro…” Ir nuo tada ilgai aiškindavo dailės pagrindus.

Paskutiniais mokyklos metais pradėjau lankyti mokamą dailės mokyklą Kaune, kur tapybos mus mokė R.Vaitiekūnas. Per pamokas jis kalbėdavo mažai, bet jo “gerai yr” arba “blogai yr” darydavo neišpasakytą, kažkokį vos ne maginį poveikį. Jis tuo pasakydavo labai daug. Beje, ne pamokų metu jis kalbėdavo daugiau. O ką aš dabar darau, yra visai nepanašu į tai, ko R.Vaitiekūnas mus mokė, bet ne čia esmė.

– Ar buvote Paberžėje šiomis dienomis?

– Po labai ilgos pertraukos, užpernai, vėl apsilankiau Paberžėje, džiugu, kad atsirado žmonių, kurie stengiasi išsaugoti, kiek tai įmanoma, tą unikalią vietą ir dar stengiasi, pagal galimybes išlaikyti Tėvelio švietėjišką dvasią.

– Gyvenate Nyderlanduose jau apie 20 metų. Kaip susidorojate su nostalgija, o gal ji neaplanko? Jei galite, papasakokite savo, meilės emigrantės, istoriją, ji mums ne tik įdomi, ji savotiškai suteikia stiprybės, ypač žinant, kad Nyderlanduose gimęs jūsų sūnus puikiai kalba lietuviškai ir oras Lietuvoje jam kvepia maloniau.

– Taip jau susiklostė, kad jau 20 metų gyvenu Nyderlandų provincijoje, Fryzlande. Kodėl ten atsiradau? Įsimylėjau ir ištekėjau už meniškos sielos amsterdamiečio, kuris norėjo pabėgti nuo miesto šurmulio. Bet jeigu esi veiklus žmogus, provincija nėra pati geriausia vieta būti. Tai graži šalis, siūlanti daug galimybių, bet gyvenimas provincijoje tai šiek tiek kaip ir visur…

Turime sūnų, kuris, kaip ir daugelis mano pažistamų vaikų is mišrių šeimų, puikiai kalba lietuviškai ir, savaime suprantama, domisi lietuvių kultūra.

Žinoma, visur yra ir savotiškų pranašumų. Gyvenimas provincijoje nėra įdomus, bet ten gali turėti erdvią darbo vietą, taip pat džiaugiuosi galimybe bendrauti su nemažai turtingas tradicijas puoselėjančių vietinių žmonių, nes, kad ir kaip būtų keista, bendros pažiūros ir interesai suartina žmones. Pasimiršta ir tautiniai skirtumai. Apie tai užsiminiau, nes gyvenant miestuose tautiniai skirtumai neturi reikšmės, bet provincijoje, kad esi nevietinis, tau niekad neleis užmiršti.

– Gyvenate iš meno? Ar tai Nyderlanduose įmanoma, ar nesunku, kaip manote, ar iš meno išgyventumėte Lietuvoje?

– Mano pagrindinis užsiėmimas yra menas. Ar iš to įmanoma išgyventi? Kaip ir visur. Pas mus oficialiai 3 proc. dailininkų iš to gyvena puikiai. O kiti? Arba turi darbus, arba dirbančius partnerius, arba gauna pašalpas. Bet ne visi taip susitvarko gyvenimą. Likę, kurie gyvena tik iš meno, jaučiasi ir skundžiasi visai taip pat, kaip dailininkai Lietuvoje, tik kita kalba. Iš pradžių net buvo keista taip akivaizdžiai matyti, kad ne tautos skiria žmones, o interesai ir gyvenimo būdas.

Ilgai gyvendama Nyderlanduose aktyviai dalyvauju kūrybiniame gyvenime, tačiau taip jau susiklostė, kad visą tą laiką Lietuvoje mažai rodžiau savo darbus. Viena svarbesnių priežasčių, kad mano odinius darbus nėra lengva transportuoti.

– Ką siūlote meno mylėtojui – kūrinius iš odos, tapybą? Beje, kodėl ėmėtės tapybos, juk esate stipri odininkė?

– Taip, esu odininkė. Ir taip jau susiklostė, kad nors Vilniaus dailės akademijoje studijavau kitką, bet kažkodėl po studijų sau pačiai netikėtai grįžau prie odos kaip išraiskos formos, kurios išmokau tuomečiame S.Žuko dailės technikume. Viena priežasčių, ko gero, ta, kad kurti norėjosi, o architektūros studijos (studijavau interjero fakultete) išmokė dirbti logiškai, apmąstant kiekvieną potėpį, bet kampuotai, dingo spontaniškumas. Oda yra sunki medžiaga, ji diktuoja savo ribas. Tai pasirodė kaip tik man tinkama.

Nelabai suprantu kodėl, bet anksčiau ši originali medžiaga man labai padėjo išgyventi iš meno, tačiau ilgainiui kažkodėl žmonės pradėjo vis labiau ieškoti pažistamų, išbandytų išraiškos priemonių. Kadangi iš odos nesiuvu rankinių ar pirštinių, tapo sunku realizuoti savo kūrybą, reikėjo ieškoti kitų išraiškos priemonių. Pasitaikė vienas konkursas, kurio metu gavau galimybę didelėmis tapytomis drobėmis papuošti miestą. Ta proga menininkai buvo aprūpinti medžiagomis ir akrilu. Bet jo buvo tiek daug, kokiai dešimčiai metų būtų pakakę.

Pradėjau laisvalaikiu tapyti mažus darbelius ir netikėtai jie tapo perkami. Kokie tai darbai? Aš juos vadinu beveik komiksais, nes visur pagrindinis veikėjas yra žmogus. Dažnai tai grupė žmonių kasdieniame veiksme, kartais – su satyra. Tuose darbuose svarbiausia yra siužetas, o ne atlikimas. Aš jų nesureikšminau, jie buvo šalia odos, bet ilgainiui galerijos pradėjo kviesti pristatyti būtent duos darbus. Pasipylė užsakymai. Žmonės džiaugėsi, kad gerai tinka interjere, kartais prašydavo nutapyti ką nors ir pageidaujamos spalvos, tikriausiai, kad derėtų prie sofos. Todėl tai vadinu taikomuoju menu ir ne tik savo to laikotarpio darbus.

– Na, išgirdę, kad tapyba, o ne, tarkim, kūriniai iš odos yra taikomasis menas, tapytojai, manau, įsižeis…

– Nemanau, kad tapyba yra kažkoks aukštesnis menas, nei, tarkim, tekstilė. Yra tiesiog pavykęs menas ir nelabai, nesvarbu technika. O šiaip tapyba yra net labai taikomasis menas, nes žmonės ją renkasi kaip interjero papuošalą, kaip kad panelė – kaklo papuošalą.

– Papasakokite apie kolekciją, kurią atvežėte į Lietuvą, ypač, kad joje savo kūrybos ilgą laiką neeksponavote, o Nyderlanduose ar esate aktyvi parodų dalyvė, ar labiau mėgstate šešėlį?

– Šioje parodoje eksponuoju tik porą darbų iš odos, kuriuos buvo lengviausia transportuoti. Taip pat keletą senesnių darbų iš savo vadinamojo buitinio stiliaus. Šalia – mano nauji ryškiaspalviai darbai, kurie nutapyti šiais metais. Skamba keistai, bet po Naujųjų metų pradėjau tapyti kitaip, o taip nutiko, nes dabar apskritai bet kokius meno kūrinius tapo sunkiau parduoti. Tai kaip ir atrišo rankas, staiga pradėjau tapyti savo malonumui. Man pasidarė be galo gera tapyti grynomis, rėkiančiomis spalvomis, paliekant kaip galima daugiau dažais nepaliestos drobės. Kažkaip išsilaisvinau ir pačiai pasidarė įdomu, kaip dirbsiu po pusmečio.

– Kaip manote, kodėl žmonės šiais laikais vis vangiau perka meną, jis akivaizdžiai darosi vis mažiau reikalingas?

– Pastaruoju metu išties jaučiasi sumažėjęs domėjimasis menu. Tam yra daug priežasčių. Vartotojiška kultūra, kitos interjero mados, tarkim, didelės tuščios erdvės, kurias puošia ne koks nors meno kūrinys, o didžiulis TV ekranas, bet svarbiausia turbūt tai, kad yra labai sumažėjęs dėmesys humanitariniams dalykams bendrojo lavinimo mokyklose. Niekaip nepasimiršta nuostaba, kurią sukėlė komentaras,išgirstas per žinias. Buvo atliktas toks eksperimentas paprastoje vidurinėje mokykloje, per kurį vaikų paklausta, kas yra Vincentas van Goghas. Daugiausia atsakymų buvo, kad tai futbolo žaidėjas.


Kas? V.Damen kūrinių paroda.

Kur? galerijoje “Kauno langas” (M.Valančiaus g. 5).

Kada? veikia iki lapkričio 3 d.

Autorius: Enrika Striogaitė

 

Komentarai

,
Gaukite mūsų naujienlaiškį

Įveskite savo el. pašto adresą